Kartais gyvenimas užknisa todėl, kad (90 procentų taisyklė mano pasaulyje):

a) močiutės gimtadienis, geriausias vasaros festivalis ir pusbrolio dukros krikštynos BŪTINAI bus tą pačią dieną, geriausiu atveju – kelių valandų skirtumas;

b) kai tyliai pažadėsi dar kartą „na dabar tai jau tikrai taupysiu tam ir anam”, būtinai subyrės stogas arba mašina, suges visi elektronikos prietaisai arba kažkas panašaus, bet tikrai ne po vieną ir ne du, o iškart visi trys arba penki;

c) o geriausia, kad kai jau būsi dėl visko ramus, komforto zonos be penkių minučių viršūnė ir nieko keisti nebenorėsi, iš dangaus nukris nauja galimybė. O tu, žmogau, būtum kvailas, jeigu nepažaistum pliusų – minusų vakaro.

Pastarasis eilinį kartą aukštyn kojom apvertė mano gyvenimą, tik šį kartą – viskas kur kas rimčiau. Bet apie tai nuo pradžių…

——

Visuomet žavėjausi žmonių istorijomis, kurie išdrįsdavo parduoti namus, mesti gerus darbus, kad galėtų keliauti į egzotiškas šalis keleriems mėnesiams ar net metams. Pavydėjau drąsos ir tyliai svajojau, kad vieną dieną ir aš padarysiu kažką beprotiško. Ir ta diena atėjo. Nepamenu ar tai buvo graži ir saulėta diena, bet lyg iš giedro dangaus gavau pasiūlymą susipakuoti savo turtus į 33 kilogramus ir kraustytis į Švento Bartolomėjaus salą Karibuose. Atrodo, net nėra apie ką čia galvoti – tik sakyk taip!

Tačiau tie, kurie nors kartą gyvenime kraustėsi į kitą šalį, žino, kad tai nėra taip paprasta. Man prireikė pusantrų metų, kad Anglijoje sutiktus žmones pradėčiau vadinti draugais, atrasčiau naujas mėgstamas vietas, priprasčiau prie visiškai kitokios darbo kultūros bei humoro. Viena – studentavimo laikais važiuoti padirbėti į šiltus kraštus vasaros laikotarpiu, o visai kas kita – kraustytis ilgesniam laikotarpiui. Todėl iš pažiūros atrodytų lengvas sprendimas nuvedė į dviejų savaičių procesą su didžiuliu chaosu širdyje ir smegenyse – KĄ DARYTI?

Pradžioje nenorėjau apie tai diskutuoti su artimaisiais, nes žinojau, kad nuspręsti turiu pati. Tačiau vėl gi, aš nebūčiau aš ir dar po dvynio ženklu, jeigu visko neapgalvočiau šimtą penkiasdešimt du kartus, pavargčiau pati nuo savęs, o galiausiai vis tiek klausčiau patarimo man svarbiausių žmonių. Bet šitoje vietoje viskas komplikuojasi dar labiau. Kiekvienas apklaustasis argumentuoja iš savo katedros, o tu pradedi kiekvieną argumentą priimti kaip savo, o tai – gryniausia nesąmonė. Kitų patirtis – nėra tavo patirtis, jų norai – ne tavo norai, na ir taip toliau.

Keisčiausias argumentas iš kelių žmonių „kodėl nereikia važiuoti į Karibus” buvo – o tai kaip karjera? Viskas būtų gerai jeigu po šiuo klausimu būtų slėpęsis jų noras „protingėti” ir lipdyti iš savęs asmenybę asmeniniame ir profesiniame gyvenime, tačiau tarp šių eilučių perskaičiau tik žodį „BABKĖS” (juk dabar reikia kalti „babkes”, o tada jau keliaus kur akys mato ir nemato – kur jau ne). Tiesa ta, kad „babkių” kalimas dažnai pasibaigia naujo BMW pirkimu, vienu procentu pasaulio aplankymu ir labai siauru požiūriu, kas yra pasaulio pilietis ir ką iš tikrųjų su pinigais galima nuveikti. Vėlgi, viskas čia kaip ir gerai (juk kiekvienam savo), bet man atrodo, kad skaičiukai sąskaitoje pradės suktis žymiai sparčiau po daugybės iššūkių ir patirčių.

Argumentų už ir prieš paieškų procese didžiausią įtaką padarė laiku į rankas patekusi Paulo Coelho knyga „Veronika ryžtasi mirti”. Visada žinojau, kad knygos ir filmai gimsta iš realiame gyvenime egzistuojančių žmonių dramų, todėl knygoje pasakojama istorija, apie keistus gyvenimo sprendimus priimančius ir savaip išprotėjusius žmonės, man iš karto patiko. Tai reiškė, kad tokių, savęs ieškančių ir klystančių žmonių, yra daugiau nei viena aš. Nenoriu pripažinti, bet Facebook’e besikeičiantys draugų statusai „married”, „engaged”, „new baby” tikrai trikdo ir kartais verčia jaustis kosmonaute, bet knyga taip pat priminė, kad turėčiau ieškoti savo kelio, dėl kurio mesčiau visus takelius, o ne lyginčiau savo gyvenimus su kitų. Taigi po tūkstančio kartų visko „apgalvokim” ir „paanalizuokim”, radau savyje drąsos pasakyti TAIP.

Esu šopoholikė, amžina stresuotoja, velniai žino kam tiek daug dalykų į galvą besidedanti būtybė, todėl gyventi mažoje 25 kvadratinių kilometrų saloje, be galybės parduotuvių, milžiniško miesto šurmulio, o svarbiausia – jachtoje tik su saulės energija, be karšto dušo, bet su 30 laipsnių ir saule kasdien, bus didžiausias iššūkis mano gyvenime, kurio paleisti iš rankų taip lengvai tikrai negaliu…

——

Tikrai neįsivaizduoju ką Karibai atneš į mano gyvenimą, bet jau dabar įdomu apie ką aš rašysiu ir pasakosiu po pusės metų praleistų ten!

Linkėjimai,

Beatričė