Dar prieš pradėdama rašyti blogą galvojau, kad pirmas įrašas bus skirtas mano naujų namų, t.y. Švento Bartolomėjaus salos pristatymui. Tačiau reikėjo trijų savaičių susigyventi su nauja vieta, kad galėčiau pravesti mini pažintinę geografijos pamokėlę!


Švento Bartolomėjaus salą 1493 m. atrado Kristupas Kolumbas ir pats suteikė jai pavadinimą. 1758 m. salą buvo trumpam užėmę britai, o 1784 m. Prancūzijos karalius Liudvikas XVI ją perleido Švedijai, tačiau 2007 m. sala vėl tapo Prancūzijos užjūrio bendrija su savo atstovu parlamente Paryžiuje. Na žodžiu, galėčiau iš wikipedia dar jums prikopinti istorinių dalykų, bet geriau papasakosiu kaip salą matau pati…

Visi manęs klausia, kaip aš taip lengvai, be jokių popierizmų, įsikūriau šioje saloje – juk tai beveik išsvajota Amerika, į kurią kraustantis reikia vizų ir lele. Tai visų pirma, ši sala priklauso Prancūzijai, todėl, būdama Europos Sąjungos piliete, turiu pilną teisę gyventi ir dirbti šioje saloje. Vienintelio dalyko, kurio reikia norint čia įsikurti – galiojantis pasas, nes ID kortelės niekas neskaito rimtu dokumentu (panašiai kaip ir Anglijoje – nieks nesuprasdavo, kas per velnio išradimas ta ID kortelė). Taigi, iš oficialiosios dalies, viskas paprasta kaip du kart du.


Kiek įdomesnis dalykas, susijęs su salos gyvenimu, yra pats salos dydis ir jos bendruomenė. Salos plotas – vos 21 kvadratinis kilometras, tad jeigu esat gyvenę panašaus dydžio miestelyje kaip Anykščiai, tai puikiai suprantate, ką reiškia gyventi bažnytkaimyje. Visi vieni kitus pažįsta ar bent jau žino iš šimto penkių prasilenkimų didžiausioje maisto prekių parduotuvėje. Ir, žinoma, paskalos sklando greičiau nei spėji prisidirbti. Tai čia viskas lygiai taip pat, tik kad sveikinantis reikia nepamiršti pasibučiuoti į abu žandus – nesvarbu, sveikinasi du vyrai ar moterys. Ir šiaip, visi tikriausiai jau geriau už mane žino iš kur aš ir ką aš čia veikiu.

Bet nėra ko stebėtis, kai saloje yra vos apie 10 tūkstančių vietinių (bent jau taip sako Google – believe it or not), iš kurių niekam nesuprantama priežastimi – net apie 3 tūkstančius portugalų, o daugiau – daug maš visi prancūzai. Tačiau šioje gyventojų statistikoje geriausias ir milijono vertas faktas – saloje esame tik 5 lietuviai! Ir tai šimtu procentu teisinga statistika (nepamirštama salos taisyklė – visi viską žinom). Dėl to man labai keista, nes pusantrų metų gyvendama Anglijoje jaučiausi kaip Lietuvoje. Atrodė, kad visi, net ir užsieniečiai, kalba lietuviškai. O čia viskas priešingai – gali kalbėti ką nori, nors ir keiktis rusiškai, nes ir pastarųjų nė kvapo. Bet galima lažintis – ar sutiksiu nors vieną turistą lietuvį per visą laikotarpį kiek čia būsiu…
Tiesą pasakius, paprastų turistų saloje labai mažai. Paprastais turistais čia vadinami žmonės, kurie į salą nevažiuotų ne dėl to, kad čia ne faina, o dėl per plonos piniginės. Šv. Bartolomėjaus sala yra viena prabangiausių ir brangiausių Karibų salų, todėl net vietiniai salą vadina „turtuolių žaidimų aikštele”. Nors ir neatrodo viskas ant tiek fancy kaip kokiame Dubajuje (nebuvau – bet nuotraukos kalba už save), bet faktas, kad viskas čia labai labai labai ir dar kartą labai brangu (apie kainas parašysiu atskirą blogo įrašą).

Kiek spėjau susidaryti įspūdį, čia prabanga yra ramybė. Ramybė pailsėti nuo įkyrių ir kiekvieną centą skaičiuojančių turistų, nes atvykusiems nelabai rūpi, kiek kainuoja kokteilis ar patiekalas restorane, visi daro ką nori ir kiek nori. Dėl to gatvėse gali pamatyti laisvai vaikščiojančią Rihanna ar Paris Hilton, paplūdimiuose dažnai daromos Victoria’s Secret angelų fotosesijos, o ir tokios įžymybės kaip Beyonce su Jay Z mielai švenčia Velykas. Holivudo žvaigždės renkasi šią salą, nes niekas nelenda fotografuotis ar kalbinti, todėl jie čia jaučiasi it paprasti žmonės. Ai, o ir vietinis salos prezidentas nesikuklina prasinešti gatvėmis su šorčiukais!

Yra ir dar šimtas trisdešimt milijonų įdomių dalykų apie šią salą, bet bus bėdų jeigu viską papasakosiu dabar. Apie uraganų sezoną, orų išpindėjimą bei kainas – kitose bepasibeatričiaukime Karibuose serijose.
——-
Nu gerai, dar vienas iš naujesnių bajerių

Vakar buvo mūsų visų penkių lietuvių susirinkimas prie prancūziško vyno. Po kelių taurių vyno aš labai nuoširdžiai pasidalinau savo nauju potyriu…

Prieš porą dienų naktį nuvažiavome į laukinį paplūdimį. Buvo pilnatis, ryškus mėnulis, didelės bangos ir jokių debesų, tad buvo galima aiškiai matyti visas žvaigždes. Aš įsižiūrėjau į vieną šviesuliuką ir galvojau, kad tai skrendantis satelitas. Bet tada pažvelgiau į kitą – kažkaip keistai greitai juda ir šitas. Tada pradėjau stebėti visas žvaigždes ir jos visos baisiai greitai skriejo. Ta prasme VISOS! Lietuvoje to niekada neteko matyti, nes esame arčiau šiaurės, bet čia… Taigi pasidalinau savo naujai atrastu dalyku, kad čia žvaigždės juda greičiau. Ir ką jūs manot? Nors aš buvau tokia super trykštanti nauju džiaugsmu, o visų klausimas buvo – Beatriče, ką rūkei?

Vat, žmogau, ir dalinkis!


Beatričė