Visi žinot posakį – ne viskas auksas, kas auksu blizga, tad jeigu galvojat, kad Karibai be minusų, tai galit jau persigalvoti.

——

Kas dar nežinot arba pamiršot, mano Karibų iššūkis sukasi ant pagrindinio sraigtelio – gyvenimo jachtoje, ir vien jau dėl to, norėjosi ką nors nužudyti keletą kartų (čia, žinoma, labai perkeltine prasme). Nebekalbu apie mėlynes, nes būdama nevėkšla aš ir bute atsitrenkdavau į visus įmanomus kampus, bet jachtoje kampų, vamzdžių, gervių, stiebų, virvių ir visokių dalykų, kurių net pavadinimų nežinau, dar daugiau. Vaikštau kaip bernas futbolistas nudaužytomis kojomis, alkūnėmis, o galvą beveik kasdien trenkiu į denio stogą prieš įlipdama į dingį (tą mažą laivuką, kurį dabar jau praminiau Karibų Uberiu). Taigi, kad ir kaip įdomu gyventi jachtoje, nudaužytas kūnas neatrodo super mega gražiai, o ir gatvėje žmonėms nerėksi, kad eiii, aš tai gyvenu jachtoje!

Mėlynės mėlynėmis, ant įdegusio kūno šviečia truputį slabniau, bet yra ir rimtesnių reikalų, kuriuos reikėtų aptarti…

img_4965

Praeitą savaitę dvejoms naktims mane paliko vieną su penkių metų berniuku nakvoti jachtoje. Ir, žinoma, koks gyvenimas be kokių nors bajerių. Kaip TYČIA (aišku, kad tyčia) pirmą naktį prasidėjo audra, kokios dar čia nebuvo nuo mano atvykimo. Tokio stipraus vėjo dar gyvenime nesu girdėjusi ar mačiusi! Nors jachta pritvirtinta prie vandenyje esančių specialių blokų ir inkaro, vėjas ir bangos ją sukiojo kaip tik norėjo ir kada norėjo, viens po kito viduje kristo daiktai, pylė lietus, tad teko uždaryti visus langus, o tai reiškia – viduje sauna. Visos nakties metu mąsčiau – kadangi čia esu AŠ, o man visada atsitinka dalykai, kurie kitiems negali atsitikti, tai garantuotai atsikabins blokai, pamesiu inkarą ir mus su visa jachta išneš į vandenyną.
Kaip mažas persigandęs vaikas stresavau, panikavau ir galiausiai paskambinau jachtos šeimininkui ir vaiko tėčiui Mariui, klausdama – o ką daryti, jeigu rimtai jachta atsikabins ir mus pradės nešti gilyn į jūrą? O Marius šaltų nervų (apie jį taip pat bus atskiras blogo įrašas – žmogus, vertas knygos) tik pasakė: juk parodžiau kaip vairuoti jachtą, viską žinai (aha, kur jau ne!), susitvarkysi, bet jokiu būdu nepalik jachtos arba šauk kaimynus, kol išgirs ir padės. Bet man viskas pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo, nes vienintelis scenarijus, kurį tuo metu galėjau įsivaizduoti – nelaimės atveju užsidėti liemenes, šokti į dingį ir plaukti į krantą, ir GAL išplaukti sveikiems. Kaip dabar suprantu, toks sprendimas būtų kvailas, nes esant stipriam vėjui su karibietišku uberiu pasiekti krantą būtų ne taip ir paprasta. Na gerai, su mano įgūdžiais nebūtų paprasta.
Antra naktis buvo tokia pati, nors ir bemiegė. Išgyvenau. Dabar prisiminus tą minį karibų audrelę ima juokas, nes pasirodo gali laukti dar ekstremalesni išbandymai…

Taip jau yra, kad Karibuose NE sezonas yra nuo liepos iki spalio mėnesio, nes šis laikotarpis yra karščiausias bei lietingiausias, kuriuo dar vyrauja ir didelė uraganų tikimybė. Dėl šios priežasties užsidaro daugelis barų, restoranų, parduotuvės dirba trumpiau, o gatvėse labai mažai turistų, kas beje, nėra toks jau ir blogas dalykas. Tačiau kalbos apie uraganus – gąsdina, ypač kai parduotuvėje ar kitoje įstaigoje randi bukletą su pagrindine informacija, kur slėptis ar apsigyventi uragano metu bei visi pagalbos telefono numeriai.
Nors ne kartą esu girdėjusi apie uraganus rytinėje JAV pakrantėje, tačiau turėjau menką supratimą, kaip ir kodėl jie susidaro, kur siautėja dažniausiai. Atvykusi čia neturėjau nieko kito kaip tik apsišviesti. Pasigooglinau. Ir žinot, tas apsišvietimas buvo klaida, nes mano fantazija veikia per daug puikiai… Pernai rudenį Karibus, labiausiai ties Jamaika, nusiaubė vienas stipriausių dešimtmečio uraganų pavadinimu Matthew. Šio uragano vėjo gūsių greitis siekė net 260 km per valandą, o jo aukomis tapo mažiausiai 300 žmonių. Prieš tai didesnis uraganas siautėjo 2007 metais, tad darydama prielaidą, kad uraganai kaip ekonominė krizė, užsuka kas 7-9 metus, pagalvojau, kad šiais metais uragano nebus ir išgyvensiu ramų sezoną. Tačiau prielaida buvo klaidinga – praeitą savaitę buvo įjungtas pavojaus signalas.

Žinodami, ką gamta gali iškrėsti, kas dieną turime tikrinti Majamyje esančio nacionalinio uraganų centro informaciją (kam įdomu – nhc.noaa.gov). Čia pateikiami duomenys, kur vandenynuose yra susidarę uraganų centrai, numatoma jų judėjimo kryptis bei stiprumas. Pavyzdžiui, praeitą pirmadienį buvo pateikta informacija, kad penktadienį mus pasieks stiprus uraganas ir tai tapo pagrindine vietinių kalbų tema, nes tokiu atveju reikia pasiruošti. Gyvenantiems jachtose tai tampa dvigubu iššūkiu, nes uragano metu stovėti čia, kur dabar stovime, yra pavojinga, todėl audrai nespėjus užklupti – turime spėti perplaukti į kitą salą ir prisišvartuoti ramioje įlankoje ar ežere. Bet mano laimei, trečiadienį, kai jau buvome suplanavę jachtą perkelti, prognozės pasikeitė – nuo Afrikos ateinantis uraganas susilpnėjo, pakeitė kryptį, tad aliarmas buvo išjungtas. Savaitei.
O bet tačiau deja, šiandien aliarmas vėl on fire, nes, anot prognozių, ateina vidutinio stiprumo uraganas. Planas toks – ateinančias dvi dienas stebėti jo judėjimo kryptį ir priklausomai nuo to, priimti sprendimą – keltis su jachta kitur ar likti kur esame.

Čia galite matyti  5 dienų prognozę – numanomą uraganų judėjimo kryptį bei stiprumą. Vienas vidutinio stiprumo uraganas juda tiesiai į mus.

two_atl_5d0
——
Bet žinot tą keistą jausmą, kai žinai, kad kažkoks dalykas yra labai blogas, gali tave užgauti, įskaudinti, na paprastai sakant – nesibaigs geruoju, bet dėl kažkokio keisto adrenalino ir jausmo, kurio dar nesi išgyvenęs, vis tiek nori tai patirti? Tai čia tas pats. Nors net bijau pagalvoti, kas būtų jeigu tikras didelis ir baisus uraganas užpultų (juk verkčiau ir šaukčiau, kaip noriu pas mamą ir nekenčiu Karibų), bet tuo pačiu ir taip įdomu būtų pamatyti tokią gamtos jėgą! Aišku, jeigu likčiau gyva, o ne priburbuliavusi kur nors tarp palmių šakų…
Esi jaunas, kol yra pirmų kartų. Taaaip, pirmi kartai yra pirmi, kartais būna baisu, bet dėl jų nori kvėpuoti, jie intriguoja, o galų galiausiai – dėl jų nori gyventi!


Linkėjimai,

Beatričė