Praeitą ketvirtadienį leidomės į pirmą mano gyvenime kelionę su jachta iš Švento Bartolomėjaus į Švento Martyno salą (linkėjimai broliui Martynui!). Atstumas apie trisdešimt kilometrų, tad plaukdami 20 jūrmylių per valandą greičiu ir daužomi bangų, tikslą pasiekėme per šiek tiek daugiau nei dvi valandas. Kaip jau ir įprasta, prieš kelionę pergyvenau ir šimtą kartų galvojau „o tai bus jūrligė dabar ar ne” (lyg tas galvojimas kažkuo padėtų), nes juk viena – siūbuoti krante, o visai kas kita – plaukti tarp Atlanto vandenyno ir Karibų jūros. Tačiau mano neišpasakytai laimei, kelionė į priekį praėjo puikiai.
Nors jachtą ir teliūskavo į visas puses – bloga nebuvo. Įsitaisiau ant denio krašto pavėsyje, išmečiau kojas už borto ir stebėjau: paukščius, kurie nardė į jūrą žemyn galva gaudydami žuvis, bei negyvenamas salas. Kelis kartus pagavau save atsijungusią – apėmė kažkoks keistas laimės, laisvės ir didybės jausmas. Tiesa, šią emocinę būseną vienu metu sudrumstė kapitonas, kuris pasakė: ateik, pamokysiu vairuoti jachtą, turi žinoti ką daryti jeigu kas nors atsitiks. Galit įsivaizduoti, akys ant kaktos – kaip tai jeigu kas nors atsitiks? Kas čia gali atsitikti? Pirmiausiai suveikė vaizduotė su baisiausiais scenarijais, o tada jau sekė visas smagumas mokinantis vairuoti plaukiojančią mašiną. Sukti vairą tai gal ir lengva, bet suprasti radarus, kurie nurodo kur kokia uola kyšo, nėra taip paprasta. Kiekvienas aparatas rodo su paklaida, o tai reiškia – arba stebi akylai, arba Titaniko baigtis. Reziumė – kelionė į priekį praėjo puikiai.
Atvykus į Šv. Martyno salą supratau, kad pasidariau labai prasta turistė, nes prieš keliones nebeieškau informacijos ką kaip ir kur pamatyti (tas pats buvo ir kai prieš mėnesį su drauge Mingaile keliavome į Italiją – viskas paskutinę sekundę, vietoje). Žinojau tik tai, kad šioje saloje labai gražu (kam neaišku, haha) ir kad čia yra garsusis Princesės Julianos oro uostas, kuriame lėktuvai leidžiasi tiesiai virš žmonių galvų paplūdimyje. Tiesa, ši pramoga prieš dvi savaites nusinešė vieno turisto gyvybę, tai gal dėl to, o gal dėl blogos turistės statuso, neaplankiau šios vietos. Žinau, kad čia dar sugrįšiu.
Įdomu tai, kad ši sala padalinta į dvi dalis – Nyderlandų karalystę ir Prancūziją. Prancūzų pusėje visur galima atsiskaityti eurais, tačiau velniai žino kodėl, olandų pusėje pagrindinė valiuta – doleris. Žinoma, neturėdamas dolerių gali mokėti eurais, tačiau apie valiutų keitimo kursą gali pamiršti. Galioja tik viena nerašyta taisyklė – vienas doleris lygus vienam eurui ir niekas nesicackina, tad turėdamas tik eurų – juodai eini į minusą.
Palyginus su Šv. Bartolomėjaus sala, kurioje gyvenu, čia labai netvarkinga. Dauguma gyventojų yra juodčkiai, aplinkui daug viešnamių, kazino, kas antras rūko žolę arba vartoja ką nors stipriau. Vaikščioti vienai po ne turistines vietas gali būti pavojinga ir nesaugu. Tiesa, vietiniai gyventojai pasakė vieną liūdną dalyką – visos Eastern European merginos čia turi prastą reputaciją, o vienintelės dvi čia gyvenančios lietuvės dirba striptizo klube. Taigi sakydama, kad esu lietuvė – pasijaučiau kiek nejaukiai.
Nepaisant to, sala yra neišpasakyto grožio, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Važiuojant serpantinais atsiveria nuostabūs jūros bei ežerų vaizdai – tokių kraštovaizdžių dar nesu mačiusi. Taipogi labai didelį įspūdį palieka visur lyg naminiai šunys besiganantys ryškiaspalviai chamelionai. Galvojau galą gausiu pamačius pirmąjį – šokau ir bėgau atgal, nes bijojau, kad jis mane užpuls, apspjaus ar kitaip nugalabys. Tačiau šie ropliai žmonių bijo labiau nei mes jų. Keliose vietose mačiau, kaip vietiniai juos augina bandomis, o vaikai šeria įvairiais vaisiais. Visai neblogas naminis gyvūnėlis! Manau, keli galės keliauti kaip kalėdinės dovanos namiškiams.
Taip pat saloje susipažinau su vietiniu prancūzu Julien, kuris mane supažindino su savo draugais ir visi kartu važiavome į Maho miestą, kuris garsėja Majamiui prilygstančiam naktiniui gyvenimui. Po Anglijos naktinių klubų žmonės čia pasirodė labai gražūs, karibiškai atsipūtę ir per daug į aprangą nekreipiantys dėmesio. O ką čia iš tiesų gali kreipti – vidurnaktis, o vis dar 28 laipsniai. Apie balinius rūbus ar kostiumus gali tik pasvajoti, o mano kilogramas špakliaus jau seniai nugulė kažkur giliai į lentynas.
Pirmiausiai nuvykome į „Sky bar”, kuris įrengtas aukštai ant stogo. Viskas dvelkia karibų dvasia – smėlis, muzika, dekoracijos, o dar ir nerealūs miesto vaizdai. Kaip man paaiškino, vietiniai čia susirenka apšilti, o tada jau keliauja į geriausią miesto klubą. Nemeluoju, tame klube ne tik kad pasijaučiau kaip muzikiniame klipe, bet ir iš tikrųjų tą vakarą buvo filmuojama muzikinio klipo dalis. Kažkas užsiminė apie Justin Bieber, tačiau tai tik nepatvirtinta versija. Pirmą kartą atsidūriau klube, kuriame aštuoniasdešimt procentų susirinkusių buvo juodčkiai, kurie šeikina užpakalius taip, kad aš net savo mažojo piršto nesugebu pajudinti. Įspūdingi šokiai ir atsipalaidavę kūnai paliko labai didelį įspūdį! Kadangi buvome VIP zonoje ir turėjau galimybę stebėti viską iš šono, galiu pasakyti, kad baltasis jaunimas čia nieko nesiskiria. Idiotų turčių, kurie apsikabinę po penkias bonkes prabangiausių gėrimų darosi selfius ir kelia į Instagram ar Snapchat, yra ir čia.
Deja, keturios dienos prabėgo labai greitai ir reikėjo grįžti atgal namo į Šv. Bartolomėjaus salą. Labai keista sakyti grįžti namo, kai tu keliauji su visu namu…
Kelionė atgal kainavo daug daugiau jėgų nei kad į priekį. Nors kapitonas sakė, kad jūra tyki kaip ežere, bet mano vaizduotėje tai jau buvo baisiausia audra, nes tiesiogine to žodžio prasme, jachta trankėsi į bangas, viduje esantys daiktai lakstė ir griuvo ant žemės. Pirmą kartą mačiau, kokia galinga gali būti jūra, todėl dabar kai kas nors krante žiūrės ir sakys – vajėzau, nu ir galinga ta jūra – tikrai nusijuoksiu. Aišku, nuo tokių vaizdų man įsijungė mini panikos mygtukas, užpuolė nelaukta jūrligė, todėl įsitvėrusi į jachtos šoną ir per daug nejudėdama išsedėjau pusantros valandos. Šiaip tokioje situacijoje turėjau pradėti isterikuoti, mažų mažiausiai zyzti arba verkti, bet didvyriškai išsedėjau, bandžiau emociškai nusiraminti ir tai padėjo. Paskutinį kelionės pusvalandį atsigavau ir net padėjau prišvartuoti jachtą-namus.
——
Natūralu, kad nauji nepatirti dalykai kartais gąsdina. Būna baisu perlipti per save, bet adrenalinas veža, todėl meluočiau jei sakyčiau, kad daugiau nebenoriu plaukti į kitas salas. To ir atvažiavau čia – išbandyti save, ir kol kas visai neblogai sekasi.
Linkėjimai,
Beatričė
197 dienos 