Pastarąjį mano visą gyvenimą, išskyrus paskutinius 7-8 mėnesius, kasdien iš mokytojų, draugų, šeimos, o ką jau kalbėti apie visas tetules, kurias matydavau kas pusmetį, tekdavo girdėti vienintelį komentarą. Ne ne, šitas ne apie vestuves ir vaikus (nors irgi toks dažnas), o apie tai, kaip aš niekada nevalgau – vajėėėzus, Betute, kokia tu kūda, veidukas ištįsęs, rankytės plonos, ir visi kiti pribumbasai. Tai žinoma – tėvai valgyt niekada nedavė, aš niekada neprašiau, o toks dalykas kaip genai – neegzistuoja. Tačiau išaušo ta diena, kai komentarai ėmė keistis po to, kai draugai kalbėdami apie vieną sporto klubą, kaip kokią vykusią sektantų draugiją, užverbavo ir mane. Išbandžiau ir nepabėgau – vidutiškai 3 kartai per savaitę skaičiuojant nuo lapkričio mėnesio!
—-
Visai nesvarbu, kad pradinėse klasėse skindavau pirmos/antros vietos diplomus kroso varžybose ir kažkam atrodė, kad būsiu visai nusisekusi atletė. Iš tiesų, tiek sportas, tiek pati sporto salė man visada buvo didžiausia, kokią tik galima įsivaizduoti, NE komforto zona. Visuomet jausdavausi nevėkšla, kuri nesupranta ir nelabai nori suprasti, kaip veikia pro duris nepratelpančių monstrų gaminimo aparatai. Nusipirkus gražią aprangą keliaudavau į sporto salę galvodama, kad nu jau su šita gėlėta apranga – nuversiu kalnus. Bet realybė buvo kitokia – po kelių apsilankymų būdavo aišku, kad nei velnio nesuprantu, ką čia veikiu ir kodėl išvis save kankinu – nei rezultato, nei laimės. Tačiau pokyčių diena vis tik atėjo!
Kaip dabar atsimenu pačią pirmą treniruotę Brasa Crossfit sporto klube baigus pradmenis. Ateinu, vienas iš dienos workout pratimų – šokdynė. Atrodo, pfff, pirmoko lygis, bet praėjus kelioms minutėms aš jau visa šlapia, veidas žaliai mėlynai raudonas, oro nėra, o prieš mane šokinėjantis bičas dar sugalvoja nusiimti marškinėlius! Ir sau ramiai šokinėja… Akimirka sustoja – jo sixpackas ir mano didelės vietos nerandančios akys. Tuo metu norėjosi tik galvą padėti ant tų šešių tobulų kubelių arba dingti ir niekada nebegrįžti. Buvo sunku perlipti per save, bet aš grįžau!
Su kiekviena treniruote požiūris keitėsi. Iš amžinai paskutinės ir didžiausios nevėkšlos tapau mažiau nevėkšla ir ne visada paskutinė, gražūs ir atletiški svetimi kūnai po kiek laiko nebesukėlė tiek seilių, o tik kėlė motyvaciją dirbti ir tobulėti. Pamiršau, kad crossfit prieš šimtą metų atrodė monstrus gaminančiu fabriku, kai sportas pradėjo spręsti problemas:
- Svoris. Niekada gyvenime nesu svėrusi daugiau nei 52 kg, tačiau prieš savaitę PIRMĄ KARTĄ mano gyvenimo istorijoje gydytoja pasakė – tavo svoris normalus. Ačiū raumenims – tai didelis laimėjimas. Dabar sveriu 58 kg.
- Stresas. Nežinau geresnės terapijos, kai nori ką nors nužudyti arba tiesiog atsikratyti streso. Ateini, išsitaškai tiek, kad kartais nebegali nulipti laiptais, BET išeini su tuščiu lapu smegenuose.
- Miegas. Padedi galvą ir nepraėjus 5 minutėms – out.
- Šąlantys pirštų galai. Žiema (o kartais net vėsesni vasaros vakarai) man būdavo didelis iššūkis, nes šaldavo pirštų galai. Dėl pagerėjusios kraujo apykaitos bąlančių pirštų problemos beveik atsikračiau.
- Maistas. Nori nenori, intensyviai sportuojant organizmas pats prašosi daugiau kokybiškesnio maisto. Čipsų, kebabų ir kitų nesąmonių – neatsisakiau ir niekada neatsisakysiu, bet balansas tarp pasirinkimų tikrai atsirado.
- Bendra savijauta. Daraisi super mega turbina – daugiau jėgos, energijos ir nuotaikos.
Tačiau visos istorijos, kaip ir ši, turi dvi puses: gražiąją ir blogąją. Gražiąją ką tik skaitėte apie sporto pliusus, o dabar atėjo eilė papasakoti apie blogąją, t.y. žmogų, kuris yra juodajame Beatričės sporto sąraše.
Šarūnas Leonavičius – garbanius su turbo sixpacku, mėgstantis spalvotas su mikimauzais kojines (todėl gimtadienio proga nuo manęs gavo kojines su Beatles), neseniai pasirašė mirties nuosprendį, t.y. pradėjo vesti asmenines treniruotes MAN. Nuo pat pradžių jam sakiau, kad aš esu blogiausias žmogus, kokį tik galima pasirinkti tokiam eksperimentui, nors gal tame ir visas challenge – ne tik padėti man išryškinti kūno linijas, sustiprinti rankas bei nugarą, bet ir išugdyti valią sportui.
Net neįsivaizduoju ką jis galvoja, kai aš pradedu juoktis vidury pratimų, nes man ale juokinga, arba kaip nepradeda juoktis iš manęs, kai aš, mis nevėkšla, kreivu veidu bandau atlikti naują pratimą. Aš dažnai stenu, kad skauda, nenoriu, karšta, baisu, nenoriu, nebedarysiu, o jis vis dar turi kantrybės – dar net nei karto nemetė kokios giros į mane!!!
Kad ir kaip mėgčiau grupines treniruotes, darbas su asmeniniu treneriu žymiai produktyvesnis – su lyg kiekviena treniruote jauti, kaip silpnosios vietos stiprėja, užpakalis stangrėja, po wakeparko sparnų nebeskauda, o požiūris į sportą – rimtėja, tad beviltiško juoko, darant pratimus, mažėja.
Nežinau kiek stiprūs Šarūno nervai, bet kol kas jis laikosi puikiai – mėgaujasi mano skausmu.
—-
Žinoma, kartais ne tik Šarūną norisi keikti, bet ir visus trenerius. Jie mus nuolat kankina, spaudžia, rėkia DAVAI DAVAIIIIII dar bėkkk, keeeeeelk, atsilenk, nemoki atsitūpimo padaryti, kodėl čia nepasikeli, baik simuliuot bei kitas litanijas. Kartais norisi jų nekęsti, mesti visas treniruotes, bet… Bet tada pagalvoji, kad jau tapai brasos bendruomenės nariu – tu jau žinai, kas ką veikė savaitgalį, esi forume, kuriame visi dalinasi patarimais, bajeriais, važiuoji į varžybas palaikyti brasos narių ar trenerių, žinai, kas kiek turi vaikų, ką dirba, ką veiks rytoj. Ir dar dėl tūkstančio kitų priežasčių BRASA CROSSFIT vasaros stovykla yra vienas laukiamiausių vasaros savaitgalių!
Ir pabaigai – skystablauzdės sporto metamorfozę galite stebėti instagrame @followbeatrice, o jeigu norit žmogaus iš juodojo sąrašo – susiraskit jį instagrame @saras_leo.
Linkėjimai,
Beatričė
197 dienos 