12. Lietuviškoji „Ir velnias dėvi prada” versija

Atsimenu jau pirmą darbo savaitę Agnė vidury dienos man paskambino ir liepė viską metus už penkiolikos minučių pristatyti puodą sriubos, aną savaitę, šeštadienį, užsimanė, kad surasčiau seno leidimo Čekuolio knygą ir atvežčiau namo, o ir šiaip, atsikelia 5 ryto ir non-stop varo man žinutę po žinutės, galvojat miegu?

Gerai gerai, bet šitoje vietoje jau baikit vaizduotės lavinimo pamokėlę – galit mesti monstrės Mirandos piešinį į šiukšliadėžę, nes nei velnio taip nebūna. Velnias dėvi pradą, bet biškį kitos prabos.

—

Kai tik Facebook’e pasižymėjau, kad pradedu dirbti Agnei, iš žmonių, kurie mane gerai pažįsta, sulaukiau labai daug teigiamų komentarų – kad tai vieta, kur ir turėčiau būti. Ne vienas ir ne du sakė, kad išgirdę, kad stiliaus ikona ieško dešiniosios rankos, įsivaizdavo šioje pozicijoje būtent mane – VALIO! Kitas dalykas, kuris beveik visiems parūpo, tai kaip gi aš čia atsidūriau – kaip Agnė pastebėjo mano CV tarp galybės kitų, kiek pokalbių reikėjo praeiti ir dar šimtas su tuo susijusių klausimų.

Galiu jus nuvilti – savo gyvenimo aprašymo nesiunčiau, nepasakojau savo gerųjų ir blogųjų savybių, nesakiau, ko darbe nemėgstu, o ką dievinu daryti, ir kaip atrodo ideali mano darbo diena bei rutina. Įsivaizduojat Agnę klausinėjančią tokių nesąmonių? Atsakymo čia ir nereikia.

Iš tikrųjų su Agne jau buvom pažįstamos kiek iš seniau – turėjom keletą bendrų projektų, ji kasmet jau penkerius metus dalinosi mano garsiuoju prašymu atleisti iš darbo, o pernai už jos akių užkliuvo mano rašomas blogas. Dar dabar atsimenu tą naktį, kai būdama Karibuose pasidalinau nauju blogo įrašu, nuėjau miegoti, bet telefonas pradėjo taaaaaip pypsėti, kad teko keltis ir žiūrėti KAS VYKSTA. O tai buvo armija Agnės gerbėjų, kurie užplūdo mano blogą iškart vos jai pasidalinus. Kai prieš tai blogą aplankydavo vidutiniškai apie 100 skaitytojų per dieną, tai minėtąją dieną blogą perskaitė 30 000 žmonių – iš tos laimės ir energijos jaučiu būčiau iš Karibų parplaukusi iki Baltijos jūros pakrantės savomis rankutėmis -nioliktu bėgiu. Galvojau, kai grįšiu, dabar jau tikrai Agnę pakviesiu kavos, nes ji mane visai mėgsta, hahaha.

Grįžau į Lietuvą, ilgai galvojau, ką čia parašyti Lietuvos ikonai, kol vieną dieną pagaliau išmušė drąsos valandėlė – suraičiau neaiškią žinutę, susirašėm, kad reikia susitikti pasikalbėti apie projektus ir apie jos pokyčius dėl asistentės. Susitikimui nesiruošiau jokios kalbos, nežinojau net tiksliai apie KĄ mes čia kalbėsim, bet labai norėjau su Agne pagaliau asmeniškai išgerti kavos. Žinoma, prieš susitikimą išverčiau visą spintą ant žemės, tarpdury sugalvojau, kad reikia dar ir penkioliktą kartą persirengti, bet, matyt, stiliaus įgūdžiai dar ne tokie siaubingi, jeigu susitikimo metu Agnė pasiūlė dirbti su ja.

Juokas juokais, bet kai paklausiau Agnės, kodėl ji siūlo šitą poziciją būtent man, o ne dar gražesnei, stilingesnei, įdomesniai ar kokiai visokiai kitokiai, ji man pateikė atsakymą, kurio tikrai nesitikėjau – šalia tavęs man nedreba rankos. Paliksiu čia vietos jūsų pačių gilesnei interpretacijai, bet iš esmės – ne veltui sakoma, kad reikia cinkelio arba vaibo, su vienais žmonėmis dalykai tiesiog klikina, o su kitais – ne, ir daryk tu ką nori. Man tai buvo lyg saugumo garantas.

Po tokio pasiūlymo galva tikrai apsisuko – mąsčiau, ar aš sugebėsiu, Agnės klausinėjau tūkstančio klausimų, kol galiausiai ji mane užčiaupė ir pasakė – nepradėk spręsti problemų, kurių dar nėra. O va čia ir buvo cinkelis man – pagalvojau, kad pagaliau mano gyvenime bus žmogus, kuris be jokių užuolankų viską sako tiesiai šviesiai, be pagražinimų ir visokių lelekinimų. Ir neprašoviau. Dabar kai užknisu – ji taip ir pasako  – Beatriče užknisai, kai normaliai apsirengiu – pasako, kad gerai atrodau, kai reikia – dirbam ir dirbam intensyviai, o kai norim – blevyzgavojam. Geriausia to dalis, kad nereikia malti šūdo ir ieškoti geresnio kampo prieiti, nes tiesiai šviesiai yra geriausias kelias.

—

Na, reikia dar uogų palikti ir kitiems įrašams, bet tarp kitko nepamirškit, kad Agnė irgi žmogus – valgėm mes jau ir kebabą mano yary (ne ne, poniai ne per maža mašina, o česnakinis padažas ne per daug česnakinis), jos vaikas irgi verkia tikrom ašarom, kai nori saldainio, o ir su dolce gabbana kablais kasdien nevaikšto.

Ir dar, ne, aš ne žvaigždė, nes dirbu su Agne Jagelavičiūte – išmokit atskirti darbą nuo savo iliuzijų pasaulio.

Linkėjimai,

Beatričė