26-tojo gimtadienio proga brolis man palinkėjo, kad 2017 m. sprogčiau kaip atominė bomba. Spėju jo mintys buvo daugmaž: kad puikiai sektųsi naujame darbe, susirasčiau vyrą, daug keliaučiau, tobulėčiau ir dar daugiau nuotykiaučiau, žodžiu, gyvenčiau gražiai, ramiai ir nevaryčiau iš proto aplinkinių. Na, bet žinot kaip būna su interpretacijomis, o ypač panelei MAN – fantazija laki, o hiperbolizuoti mėgstu, tad nusprendžiau linkėjimą paversti realybe. Gal ir ne Černobylis, bet knygą parašyti apie 2017 metus tikrai galėčiau – trys gyvenamosios šalys (Anglija, Karibai, Lietuva), atlaikytas stipriausias kada nors Atlanto vandenyne siaubęs uraganas, robinzonės gyvenimas jachtoje, trys nauji darbai, itin įdomūs ir freaky Tinder pasimatymai (atskira knyga), daug naujų pažinčių ir super mega nuotykiai.
———–
Pradėkime nuo blogiausios ir negatyviai stipriausios praeitų metų įžvalgos.
Šiaip, žmones labai mėgstu, bet MANO trankymasis po skirtingas pasaulio šalis labai daug ką atskleidė apie aplinkui esančius žmones. Ypatingai tuos, kurie nekeldami riebios ar lieknos subinės nuo minkšto fotelio vadovauja. Tiksliau burba – kodėl sėdi Lietuvoje, varyk į užsienį – užsidirbsi daugiau, o kai jau pradedi krautis šmutkes, tie patys arba labai panašūs, pradeda tave ėsti – turi čia gerą darbą, būsto paskolą, tai kur tu čia dabar važiuoji, ko tau maža, juk butą išnuomoti Vilniuje – misija ne įmanoma, o pinigai ant medžių neauga niekur. Galiausiai, kai jau grįžinėji atgal į Lietuvą, vėl prasideda panaši litanija – ko tu čia grįžti, čia viskas žiauriai blogai, nėra maisto, nėra pinigų ir išvis, kiek čia blūdisi – tavo metų jau reikia ženytis, gimdyti vaikus ir dar velniai žino ką. Bet blogiausia, kad klausimų lavina jiems niekada nesibaigia, nes juk visada galima paklausti – o tai kada antras vaikas, kada anūkai, kada numirsi ir visi kiti le le. O tada pasuki galvą į kairę, kur stovi dar viena armija ir klausia – o tai ką, nuotykiai baigti?
Ir iš tiesų, šita armijos pusė man patinka labiau, tik ji būna dviejų rūšių. Pirmoji rūšis – ta, kuri ieško spyrio į šikną, kad išdrįstu keliauti link savo tikslų, ir daug klausinėja, pavyzdžiui, kaip išdrįsai išsikraustyti į UK per vieną savaitę, kaip atsidūrei Karibuose, tiksliau, kaip man atsidurti Karibuose, t.t. Kartais į tuos klausimus nenori atsakinėti, kartais neturi atsakymų, o kai geriau pagalvoji – nėra ir prasmės atsakinėti, nes tavo situacija nelygi kito situacijai. Žinoma, dalintis patirtimi ir įspūdžiais visada smagu, o jeigu dar ką nors įkvepi naujiems žygiams – gauni karmos taškų ir turi tarsi naują serialų sezoną, kuris įtraukia nepraleisti nei vienos serijos. Tačiau labiausiai už viską man patinka antroji rūšis, tokie pat nurauti kaip ir tu, kurie daro crazy dalykus ir motyvuoja tave dažniau priimti drąsius sprendimus. O toks žmogus gali būti ir vaikas, kuris yra sąmoningesnis nei tu galėjai įsivaizduoti.
Pernai metai man buvo dosnūs ne tik skirtingų kultūrų pažinimu adaptuojantis tarp trijų skirtingų šalių, bet ir žmonėmis, ypač antrosios rūšies. Viena gražiausių ir labiausiai inspiruojančių pažinčių buvo su penkiamečiu lietuviu Benu, gyvenančiu Karibuose, ir užaugusiu ne bet kur, o jachtoje. Taip, tas mažas robinzonas nuo pat pirmųjų mano gyvenimo dienų Karibuose buvo didysis mokytojas – jis mane išmokė visų buitinių jachtos gyvenimo dalykų – kaip prisipildyti vandens, kaip naudotis skydine, ką daryti, kai užsikemša vanduo ir daugybe kitų dalykų, kuriuos atrodo turėtų pasakoti suaugę žmonės. Tai jis pirmaisiais kartais mane priversdavo šokti į 8 metrų gylio jūrą, kai aplink plaukiodavo pusantro metro žuvys, tai jis mane drąsindavo, kai aš jau galvodavau, kad mini audra nuneš mus tiesiai į Bermudų trikampį, tai jis saldžiai miegojo, kai siautėjo penktos kategorijos uraganas, ir jis mane išmokė, kad čipsai yra fui, o ledų valgyti reikia iki begalybės. Visada pavydėdavau, kai jis miksuodavo keturias kalbas, kai aš pati moku vos dvi ir dar penkias po dvidešimt žodžių, ir visada stebėdavausi, kaip drąsiai jis laksto ant jachtos denio ir kokia laisvė jo kūne ir mintyse. Ir kai praleidi labai daug laiko su tokiu vaiku, supranti, kad penkiametis keičia tavo požiūrį, o dėl to beveik visi laurai atitenka aplinkai bei tėvams, arba bent jau vienam iš jų (taip ir norisi visiems palinkėti turėti hipiškos sielos tėvus!). Tai penkiametis Benas man tapo laisvės epitetu, pavyzdžiu ir noru gyventi drąsiau.
Tačiau kai atsuku juostelę atgal, puikiai suvokiu, kad pati esu šiek tiek panaši į Beną -avantiūristė ir tai tik tėvų dėka, kaip ir Beno atveju. Nuo pat mažens jie mane tremdavo į įvairias stovyklas, kas pradžioje atrodė labai baisu ir pikta, bet greitai pagavau azartą pažindintis su kuo daugiau įdomesnių žmonių, užsiimti skirtingomis veiklomis, todėl ieškodavau įvairių seminarų, kelionių, stovyklų bei terorizuodavau tėvus, kad mane visur vežiotų (jei neveždavo – tranzuodavau). Tėvai davė daug laisvės, ir jų dėka išmokau būti drąsi bei iš gyvenimo imti labai daug. Tiesa, tame yra ir kita medalio pusė – matyt iki tol kol pasensiu, jiems ir aplinkiniams kainuosiu labai daug nervų, nes aš net pati nežinau, ką vėliau sugalvosiu (o aš ir nesakiau, kad į Karibus ar kažkur panašiai niekada nebeišsigrūsiu).
Labai tikiuosi, kad kažkam ir aš esu bent dalelė mažojo Beno, o jeigu ne, tai visiems naujųjų metų proga linkiu apsidairyti aplinkui, ir gal kažkur už kampo sutiksite savo mažąjį Beną!
———–
O jeigu labai trumpai apibendrinant 2017 metus…
Tiesą pasakius tai buvo labai emocionalūs metai, kurie pareikalavo daug drąsos priimant svarbius sprendimus – mečiau gerą darbą ir jau puikiai sudėliotą gyvenimą Anglijoje, viena iškeliavau gyventi į jachtą Karibuose, atlaikiau uraganą Irma ir didelį visuomenės dėmesį po jo, grįžau gyventi į Lietuvą ir per dvi savaites radau darbą, kuris man patinka, pradėjau rašyti blogą, kuris man suteikė labai daug džiaugsmo – ir ačiū Agnei Jagelavičiūtei, kurios dėka labai daug žmonių išgirdo apie jį, o svarbiausia – sutikau tiek daug nuostabių, įdomių, įkvepiančių žmonių, kad norisi įjungti aštuonioliktą bėgį ir pasivyti juos visus kartu sudėjus. Daug kam atrodė, kad mano visi metų nuotykiai buvo labai fun (na taip taip, tai buvo fun, kaip mini filmas) ir, kad yra lengva kraustysis iš vienos šalies į kitą, tačiau patikėkit, buvo daug ir ašarų, nusivylimų, o batareika šiek tiek pasodinta, todėl šiemet norisi ramesnių metų. Bet ką čia gali žinoti… hahaha…
Linkėjimai,
Beatričė
p.s. o Benas mane aplankė ir Vilniuje!
197 dienos 