9. Antras raundas: uraganai Jose ir Maria

Žinot, gyvenime galima priprasti prie visko, netgi prie trijų uraganų per dvi savaites. Juk koks vakarėlis be gero afterparčio? Aš šiaip esu gan prasta tūsintoja – niekada neturiu jėgų lakstyti palaidais plaukais dvi ar tris dienas, bet čia situacija buvo kitokia. Teko rasti jėgų ne vienam, o netgi dvejiems afterparčiams.
——–
Vos tik Karibus nusiaubė penktos (neoficialiais duomenimis – šeštos) kategorijos uraganas Irma, visi puolėme stebėti prognozes apie Atlanto vandenyne susiformavusį dar vieną uraganą. Šį kartą tai buvo vyrukas, o vardu jis buvo Jose. Jose salas turėjo pasiekti šeštadienį apie penktą valandą vakaro, todėl turėjome net tris dienas (primenu, kad uraganas Irma siautėjo iš antradienio į trečiadienį) pasiruošimui.

Irma buvo tokia galinga, kad viską išjudino iki pat pamatų. Sunku buvo įvertinti, ar vis dar stovinčių namų konstrukcijos, kurios pajudėjusios iš savo įprastinių vietų, atlaikys net ir menkiausią audrą. Buvo aišku tik viena – nesvarbu kokio stiprumo bus antras uraganas – jis gali tapti pragaištingu ir sugriauti tai, kas dar liko, todėl prognozės, kad uraganas Jose bus švelnus it pūkas lyginant su Irma, nedžiugino. Uraganinės durys kaip buvo nuleistos taip ir liko, visos papildomos medinės lentos taip pat, stengėmės surinkti ir išvežti visas prieš tai uragano suneštas šiukšles bei apipjauti likusius medžius.
Labai keistas jausmas buvo antrą kartą ruoštis uraganui… Ir šį kartą tas jausmas jau buvo visiškai kitoks. Kai prieš tai kankino nežinomybė, tai dabar jau žinojom, koks siaubas mūsų laukia.
Šeštadienio rytą vėl važiavome į vienintelę vietą saloje, kurioje veikė internetas, paskutinį kartą prieš užsibarikaduojant patikrinti prognozes. Tomis savaitėmis uragano tikrinimo ritualas tapo visiškai normalia dienos procedūra, kaip kad koks valgymas. Ai tiesa, tuo laikotarpiu nelabai ir valgėm, tai žodžiu, uragano stadiją tikrinome dažniau nei prausėmės, nes juk haha, ir vandens nebuvo, tai net pamiršome, koks malonumas yra dušas. Okey, čia jau truputį ironizuoju, bet grįžkim prie esmės. Tai taip – prognozės buvo tokios, kad Jose turėtų ramiai praslinkti pro šoną tik šiek tiek pašokdindamas medžius.

Laukdami uragano, kaip kokio baliaus, mes jau trečią valandą dienos pradėjome nerimauti – visus likusius daiktus sunešėme į vidų, mašinas nuvarėme į saugesnes vietas, ir užsidarėme namuose. Iš patirties jau žinojom, kad uraganas ateina iš lėto, tad buvo labai keista, kai ketvirtą valandą vakaro dar nieko nejutome. Tiesa, apie penktą valandą vakaro dangus pasidarė lygiai toks pat, kaip ir prieš Irmą. Tai buvo įspūdingiausias dangus, kokį tik esu mačiusi. Aikčiojo visi! Ryškiai oranžinė, violetinė ir rožinė spalvos persipynė ir buvo toookios ryškios! Bet tas grožis buvo it perspėjimas – ateina dar vienas monstras. Skrandyje vėl viskas persipynė, sugrįžo visos per Irmą išgyventos emocijos. Tačiau kuo ilgiau laukėm, tuo labiau viskas erzino – lauki uragano, o jis dar drįsta vėluoti!
Žinodami, kad prognozės yra labai tikslios, pradėjome nerimauti – tai kur tas uraganas? Planuotas vakarėlis kaip neprasideda, taip neprasideda. Galiausiai kantrybė baigėsi ir apie pusę septynių vakaro visi šokom į mašiną ir išvažiavome „prie interneto” patikrinti – tai kas čia darosi, kur tas Jose? Važiuoti mašina buvo labai nejauku – dangus atrodė grėsmingai, lyg bet kurią sekundę pratrūktų, tačiau kažkokia keista nuojauta veikė visus. Galiausiai nuvykę į vietą ir prisijungę prie interneto sužinojome, kad uraganas Jose pasiplovė. Nelabai vyriškai, bet pravarė pro šoną visiškai neliesdamas mūsų.
Gaila, tačiau niekas neįamžino pirmųjų reakcijų bei džiaugsmo žmonių akyse, galėjai girdėti kiekvieno atodūsį. Užplūdo toks palengvėjimas, kokio gyvenime nesu jautusi. Tai jausmas kai supranti, kad šiandien nebus kovos tarp žmogaus ir gamtos, tiksliau – tarp gyvybės ir mirties kaip kad aną kartą. Esi sveikas ir saugus. Ir toks būsi… iki kito uragano. Taigi Jose, nors galiausiai nepalietęs mūsų, įvarė tikrai nemažai streso ir galvos skausmo.

Tačiau mūsų nelaimei uraganų ciklas tuo nesibaigė. Praėjus savaitei po netikro aliarmo vėl atėjo merginų eilė. Uraganas Maria artėjo link mūsų ir šį kartą be jokių išsisukinėjimų. Ta prasme, aš nebežinojau nei ką pasakyti, nei kaip komentuoti situaciją ir galvojau, na velnias mane čia nešė – trečias uraganas, už kąąąą, kodėėėėl, neeeee. Turėjau jau skrydžio bilietus į Europą, tačiau dėl VĖL artėjančio uragano oro uostas buvo uždarytas, tad mano skrydį nukėlė. Jokios išeities, tiesiog jėėėėga, negi dar mažai – išgyvenk dar vieną tūsą su fejerverkais!
Tiesa, mes jau kaip tikri Šulijos kolegos, išsianalizavome uragano Maria judėjimo kryptį bei greitį skirtinguose orų prognozių portaluose ir žinojome, kad šis uraganas bus tik lengvas pliaukšėjimas mūsų salai, nors kitoms saloms jis grasino smogti pakankamai stipriai. Ir vėl prasidėjo įprasta rutina – mašinų slėpimas, langų užkalinėjimas, daiktų iš lauko nešimas, na jūs jau tikriausiai ir taip žinot…
Uragano Maria išvakarėse pakilo vėjas, tačiau ant tiek viskas jau buvo liūdnai juokinga, kad aš pradėjau maištauti – išėjau į lauką ir valgiau vakarienę „ant vėjo”, nesvarbu, kad į bliūdą krito plaukai, karts nuo karto stumtelėdavo vėjas į kairę ar į dešinę. Juk koks skirtumas, ateina trečias uraganas. Mes užsigrūdinę ir pasiruošę!
Juokas juokais, bet visą tą naktį nė bluosto nesudėjau. Kiekvienas vėjo gūsis su vis skirtingais garsais vertė šokinėti iš lovos ir stipriai nerimauti. Nors Maria buvo švelnesnė už Irmą, ir tai puikiai supratom pagal garsus iš lauko, bet vis tik kilo labai daug minčių – o tai kas darosi lauke, kas dabar skraido, ar namo stogas atlaikys, ar mes saugūs, ar mes neišskrisim? Daug klausimų ir vėlgi, nei vieno neatsakymo. Sėdi ir lauki kol viskas nurims arba išskrisi neatlaikius stogui ar langams…
Ir viskas skamba tarsi filme – esi užsibarikadavęs parą namuose dėl lauke siautėjančio uragano Maria ir rašai apie prieš pusantros savaitės išgyventą stipriausią Atlanto vandenyne užfiksuotą uraganą Irma.