8. Kaip mes išgyvenome uraganą Irma

Sako, kad mintys materializuojasi, ir neaišku, kiek čia teisybės, o kiek atsitiktinumo, bet…
Prieš keturis metus su šeima vykome į Tunisą – lygiai po metų toje pačioje vietoje, ant tų pačių gultų kur gulėdavome kasdien – teroristai sušaudė visus turistus. Pernai keliavau į Nicą – po dviejų savaičių ten įvyko teroro išpuolis. Tada gyvenau Anglijoje, kurioje tuo metu įvyko net keli teroro išpuoliai, o galiausiai prieš išsikraustant į Karibus su drauge vykome į Italiją. Kaip dabar atsimenu, kai kopdomos į Vezuvijaus ugnikalnį juokavome, o kas būtų, jeigu ugnikalnis išsiveržtų. Kelios dienos po išvykimo – Vezuvijų nusiaubė baisus gaisras. Tad ruošdamasi į Karibus juokavau nu tai kas jau tokio dabar bus, nuo ko pabėgti pavyks šį kartą? Kaip žinot, prisijuokavau tiek, kad adrenalino užteks visam gyvenimui į priekį… Šį kartą pabėgti nepavyko. Trys uraganai per dvi savaites – maža nepasirodė.
——
Kai tik pasirodė pirmosios prognozės apie uraganą Irma, visi tikėjomės, kad keliaudamas per Atlanto vandenyną jis susilpnės arba praeis aukščiau mūsų salų (nes būtent taip ir atsitiko su prieš tai susidariusiu uraganu). Prognozes stebėjome kasdien. Visi sakė nurimti ir laukti sekmadienio, nes likus 2-3 dienoms iki uragano pasirodymo konkrečioje vietoje – prognozė tiksliausia. Tačiau artėjant tokiam galingam uraganui kaip Irma, kuris iš prognozuotos 3 kategorijos peraugo į pačią stipriausią 5 kategoriją (po uragano mokslininkai svarsto įvesti net 6 kategoriją, nes tokio stiprumo uragano Atlanto vandenyne dar nėra buvę) – dvi-trys dienos pasiruošimui yra labai mažai. Pabėgti praktiškai nebeįmanoma. Taigi laukėme sekmadienio ir tikėjomės, kad viskas bus gerai. Tačiau sekmadienio rytą prognozės nedžiugino. Reikia ruoštis blogiausiam.
Tą patį sekmadienį jachta, kurioje gyvenome, buvo išplaukdinta į kitoje saloje esančią įlanką, o aš pasilikau Švento Bartolomėjaus saloje, kuri turėjo atsidurti pačiame uragano centre. Tiesa, prieš išplukdant jachtą man liepė susikrauti reikalingiausius daiktus į lagaminą. Bet kas yra reikalingiausi daiktai uraganui? Kiek tai tęsis? Kas bus? Kada grįšim į normalų gyvenimą? Šimtas milijonų klausimų ir nei vieno atsakymo. Niekada gyvenime to neišgyvenau, tad nežinomybė varė iš proto. Susikroviau į mažą lagaminą daiktus, kurie atrodė naudingi bei svarbiausia – pasiėmiau pasą, ir iškeliavome į draugų vilą.
Mus apgyvendino didelėje viloje esančiame svečių namelyje su nuostabiu vaizdu į jūrą. Kitomis aplinkybėmis būčiau šokinėjus iš laimės, bet šį kartą situacija buvo kitokia – viloje uraganą turėjome praleisti tik dviese. Aš iš karto pradėjau panikuoti, kad nu jau ne, vieni mes tikrai nebūsime uragano metu – man širdis iššoks greičiau nei prasidės audra. Labai bijojau, kad jeigu nebus žmonių – palūšiu emociškai. Ir didžiausiai mano laimei, namų šeimininkas suprato, kad visų pirma – jo vila nėra saugi, o antra – neprotinga palikti mus vienus, nes nelaimės atveju neturėsime į ką kreiptis. Užbėgant įvykiams už akių – praėjus kelioms dienoms po uragano specialiai pravažiavau pro šią vilą. Ji buvo toje salos pusėje, kuri nukentėjo labiausiai, tad svečių namelis, kuriame turėjome slėptis, liko be stogo ir sienų…
Taigi reikėjo rasti saugius namus. Ir kuo greičiau. Per pusdienį. Ir tada pasirodė mano angelai sargai – Regis ir Wendy, amerikietiškai prancūziška porelė, du hipiai, su be galo įdomia gyvenimo istorija. Jie įsileido mus į savo namus, saugojo, dalinosi viskuo, ką turėjo, ir labai stipriai palaikė emociškai, kas tuo metu buvo svarbiausia. Tiesa, jų namuose apsistojo dar trys jų draugai, kurių namai nebuvo tvirti atlaikyti uraganą, tad „linksmybes” turėjome pasitikti septyniese.
Galiausiai radę saugius namus, turėjome pasiruošti maisto ir vandens atsargas. Kokiam laikui? Neaišku. Gal trims dienoms, o gal mėnesiui. Nuvažiavau į parduotuvę likus parai iki pranašaujamo uragano, o lentynos jau buvo apytuštės. Ironiška, bet vienintelė duona, kurią sugebėjau rasti, buvo labai panaši į lietuvišką juodą duoną, kurios prancūzai nemėgsta. Parduotuvėje jau jautėsi įtampa, visi sunerimę šlavė lentynas, ypač vandenį, o aš neatsilikdama nuo kitų – griebiau viską, kas tuo metu šovė į galvą. Žinoma, ne ką svarbiau buvo ir mašinas pripildyti degalų, todėl saloje esančiose dviejose degalinėse nusidriekė didžiausios eilės. Iš tikrųjų, po truputį visur galėjai jausti kylančią įtampą, viskas panašėjo į pasiruošimą ilgai truksiančiam karui.
Paskutines dvi naktis nebegalėjau ramiai miegoti. Suprasdama, kad nuo gamtos stichijos pabėgti nebeįmanoma, norėjau tik vieno – kad viskas greičiau ateitų ir praeitų. Sėdėjau ir laukiau kaip ir visi kiti saloje esantys žmonės. Visi žinojom, kad mūsų gyvybėms gresia pavojus.
ANTRADIENIS rugsėjo 5 diena
Kas valandą tikrinome prognozes vis dar tikėdamiesi stebuklo… Dirbome visą dieną – iš lauko sunešėme daiktus, mašinas nuvarėmė į saugesnes vietas, ruošėme namą – papildomai medinėmis lentomis apkalėme duris ir langus bei nuleidome uraganines duris.

19:00 val. žinojom, kad po uragano ilgai gali nebūti elektros bei vandens, todėl įjungėme krautis visus elektros prietaisus bei mėgavomės paskutinėmis maudynėmis baseine bei duše.
20:00 val. susėdome paskutinei vakarienei, nes neaišku kada kitą kartą gausime karšto maisto, tačiau apetito nebuvo. Negalėjau sukramtyti nei kąsnio. Iš baimės jau sukė pilvą. Juokai ir kalbos dingo, visi sunerimę ir toliau tikrinome orų prognozes. Iš žmonių akių galėjai suprasti, kad tuoj prasidės išlikimo žaidimas arba kova tarp gamtos ir žmogaus.
21:00 val. kas su arbata, kas su alaus buteliukais, išėjome į lauką paskutinį kartą įkvėpti gryno oro. Tuo metu jau buvo panašu į pirmos kategorijos uraganą – vėjas įsismarkavęs, medžiai gerokai palinkę, tad darėsi pavojinga stovėti lauke. Visiems buvo aišku – ateina. Monstras juda link mūsų, tad pats laikas užsibarikaduoti namuose ir melstis, melstis dievams, ar kam tik nori.
22.00 val. iš prognozių žinojom, kad uraganas turi smogti apie 3-4 val. ryto ir tęstis apie 5-7 valandas. Visiems buvo aišku, kad nuo to laiko niekas nebemiegos, todėl nusprendėme eiti numigti bent porą valandų. Tiesa, prieš pat užmiegant sužinojome – kelios dienos po uragano Irma, kurią turėjome išgyventi tą naktį, smogs dar vienas uraganas Jose. Geriau jau būti ir nebegali…
23:00 val. atsikėliau ir nebegalėjau užmigti. Naktis, durys ir langai užkalti, nieko negali matyti, bet garsai iš lauko baugina, o dar tik pradžia… Vienintelis noras, kuris tą minutę sukosi galvoje – kaip noriu namo, pas mamą, tetę ir brolį, nenoriu čia būti. Naršiau internete, skaičiau visas nesąmones iš eilės, kad tik nukreipti mintis. Skrolinau Facebook ir mačiau užsienio portalų antraštes: „Uraganas Irma bus stipriausias kada nors užfiksuotas Atlanto vandenyne”, „Mokslininkai uraganui Irma nori duoti naują 6 kategoriją”. Jaučiau kaip kyla adrenalinas, minutėmis kūnas darėsi nevaldomas – drebėjo iš nerimo, ir rodės, kad vidiniai organai pradėjo palikinėti savo vietas. Galvojau išprotėsiu! Bet mano laimei turiu brolį, kuris tą naktį išgyveno kartu su manimi. Nepaisant laiko skirtumo ir tūkstančių mylių nemiegojo ir visą laiką susirašinėjo su manimi, bandė mane nuraminti, pasakojo istorijas ir paistė nesąmones, kaip norėtų išgyventi uraganą.
TREČIADIENIS rugsėjo 6 diena
03:00 val. viską po savęs verčianti ir trypianti audra prasidėjo. Pagal pirmųjų nurautų medžių trankymąsi į namo sienas buvo galima spręsti, kad kulminacija artėja. Elektra namuose pradėjo striginėti, todėl perspėjau brolį, kad bet kuriuo metu galiu dingti. Tiesa ta, kad labai bijojau prarasti ryšį su juo. Norėjau, kad brolis būtų su manimi online visą laiką ir šnekėtų, nes tik tai dar padėjo save suimti į rankas. Išvis nežinojau, o gal tai paskutinis kartas kada kalbu su juo… Labai jaudinausi dėl artimųjų, kurie eis iš proto praradę ryšį su mumis, o jeigu naujienų neišgirs savaitę ar dvi – išvis išprotės…
paskutinis susirašinėjimas su broliu:
MARTYNAS: svarbiausia kad internetas nedingtu nes tada tu tikrai neisgyvensi be manes 😀

BEATRIČĖ: Durniuoja jau elektra, viskas atsijungia ir vel isijungia. Marciau, as labai bijau, zaibuoja siaubingai… kunas virpa…

MARTYNAS: Viskas bus ok! Viska stebesiu per intika kiek imanoma… blem kaip uzknisa tamsu per tas kameras kaip siknoj nieko neina matyt, tik ta palme vis labiau pasvirus

BEATRIČĖ: *** kazkas atsitrenke i nama, garsai tai…

MARTYNAS: prikolina zmones chate. pramine palme Hectoru ir siuncia jam linkejimus kad isstovetu (cia apie palme, i kuria nukreipta kamera). Hector is more then a tree, Hector in my DNA, If Hector survives I will name my son like him :DD

BEATRIČĖ: jau intikas streikuoja, tai kai gausi mano paskutine zinute ir nebeparasysiu ilgai tai pasakyk tevam, kad visa nakti chatinom ir kad man viskas gerai. einu paguglinti kodel uragana pavadino Irma

MARTYNAS: ar dar esi?

…ir pokalbis nutrūko…
03:30 val. galiausiai dingo elektra ir interneto ryšys. Man panika – visi namuose apsimeta, kad miega, su broliu kalbėtis nebegaliu, kūnas iš baimės jau net kratosi. Supratau, kad turiu rasti būdą save nuraminti. Atsiguliau į lovą, užsimečiau kelias pagalves ant galvos, kad nieko negirdėčiau, kad kažkokiu būdu užmigčiau. Bet tuo metu monstras pradėjo pagrindinį pasirodymą. Pradėjo drebėti lova, sienos, padažnėjo smūgiai į namo sienas.
04:00 val. galiausiai iš lovos pakilo vienas iš name apsistojusių žmonių. Abu priėjome prie durų ir pamatėme virš namo durų kabantį nulaužtą medį ir palei duris besimėtančią elektros dėžę. Galvojau gausiu širdies smūgį. Nebežinojau, kaip tvardyti emocijas, kaip susikaupti. Galiausiai iš lovų pakilo visi. Visų akys buvo pilnos siaubo ir baimės.
Toliau laikas slinko labai labai labai lėtai… Uraganas su lyg kiekviena minute stiprėjo, taškė, rovė ir naikino viską aplinkui. Sunku buvo suvokti, kad tai gamta, kad ji tokia negailestinga ir galinga. Drebėjo viskas: langai, durys, stogas, sienos, kėdės, stalas… Žinodama, kad stichija turi tęstis apie 5-7 valandas vis žiūrėjau į telefoną ir meldžiausi, kad tik greičiau viskas praeitų. Aš iš tikrųjų melžiausi. Vienu metu atsiguliau į lovą, susakiau visas maldas, kokias tik atsiminiau. Nežinau ar dėl to, kad norėjau bet kokiu būdu nukreipti mintis, ar dėl to, kad norėjau tikėti, kad kas nors dar gali padėti.
Puikiai atsimenu, kai vienu metu nebesugebėjau atrakinti telefono, nes kūnas drebėjo taip, kad rodės sprogs visas puses. Jeigu lyginčiau adrenaliną ir baimę, kurią jutau prieš šuolį su parašiutu, su ta, kurią jutau uragano metu – tai viską reikėtų padauginti iš maždaug tūkstančio kartų. Tuo metu galvojau, kad nuo visų tų emocijų tuoj atsijungsiu, o tai nebūtų geriausias variantas matant, kad langai gali tuoj skristi ir tau reikės blaivaus proto planui B. Taip pat žinojau, kad apsvaigti nuo alkoholio negalima, bet šimtas gramų bent jau padės šiek tiek nurimti. Todėl pagriebiau romo butelį, atsisėdau viena prie stalo ir išgėriau kelis šotus.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau žvėris siautėjo… Sekundės slinko kaip valandos, visi slankiojo iš vieno kampo į kitą, suaugusių žmonių veiduose mačiau tik paklaikusias akis…
Šitoje vietoje reikėtų šiek tiek sustoti ir buitiškai paaiškinti apie uragano eigą (iki šiol ir pati to nežinojau). Esmė tame, kad jeigu uragano centras eina per vietą, kurioje esi – reiškias sulauksi dviejų uragano bangų. Iš pradžių uraganas ateina iš lėto stiprėdamas, pasiekia stipriausią tašką, o tada per kelias minutes staiga nurimsta – tai vadinama ciklono akis, kurios metu nėra jokio vėjo. Priklausomai nuo uragano dydžio – ramybės būsena gali užtrukti skirtingai. O tada viskas per keletą minučių vėl grįžta į stipriausią uragano būseną ir iš lėto ima silpnėti kol visiškai pasitraukia.
Baisiausia dalis buvo artėjant uragano Irma kulminacijai. Dėl susidariusio didelio slėgio labai staigiai užgulė ausis (panašus jausmas būna skrendant lėktuvu, tik šį kartą viskas šimtą kartų stipriau). Iš pradžių nesupratau, kas darosi. Galvojau, kad iš baimės mano kūnas eina velniop ir atskiros dalys pradeda atsijunginėti. Aš nuoširdžiai taip galvojau… bet tada pamačiau, kad visi aplinkui dangstosi ausis. Pradėjome ieškoti čiulpamų saldainių, kad nors kiek pagerinti situaciją, nes dėl slėgio skausmas ausyse pasidarė nebepakeliamas. Tuo metu atrodė, kad ausų bugneliai tuoj sprogs. Negana to, kambaryje, kuriame buvome, buvo didelis langas-terasos durys, kurios nepaisant užtrauktų uraganinių durų bei papildomai prikaltų medinių lentų pradėjo šokinėti iš vietos. Buvo aišku – jeigu langas skris, mums ragas, todėl turėjome veikti. Per minutę parėmėme langą viskuo, ką tik radome kambaryje: stalus, kėdes, pagalves. Aš jau svarsčiau apie variantą bėgti į miegamąjį ir gultis po lova, bet primečiau, kad mūsų septyni, o vietos užtektų tik kokiems keturiems žmonėms… Atrodė, kad tai tik minučių klausimas, kada langas bus išstumtas, o mes visi atsidursime žvėries nasruose. Namuose nebebuvo kuo kvėpuoti, o ausis skaudėjo nežmoniškai.
Laimei, tuo metu pirmoji uragano banga praėjo. Milžiniška jėga tiesiog nutilo per kelias minutes. Visi išbėgome į lauką, nes reikėjo įkvėpti oro.
5:30 val. išėjau į lauką ir mane ištiko šokas. Sustingau. Tiesiog negalėjau patikėti tuo, ką mačiau. Negalėjau patikėti, kad gamta yra tokia. Žudikė, kuris per kelias valandas ištaškė viską. Virš namo kybojo medžiai, elektros tinklai nuversti, aplinkiniai namai be stogų, langų ar net sienų, mašinos bei jachtos aukštyn kojom… Kažkokiu būdu į galvą atėjo mintis, patikrinti ar veikia ryšys. Veikė, todėl iš karto puoliau skambinti artimiesiems. Norėjau pranešti, kad esu gyva. Šiaip ne taip prisiskambinau tėčiui ir tiesą sakant, net neatsimenu ką jam sakiau, tik žinau, kad vieni paskutinių žodžių buvo – tete, esu sveika, išgyvenome pirmą bangą, ateina antra. Dar bandžiau skambinti mamai ir broliui, bet ryšys dingo.

Tas ramybės pusvalandis buvo toks pat baisus kaip ir pirmoji uragano banga…
Aplinkui matai, kad viskas kaip po karo, bet kartu ir suvoki, kad ateina antroji banga. Nėra laiko verkti ar dejuoti, nes turi išlikti budrus. Visi supratom, kad laikrodis tiksi ir norint išlikti gyviems per antrą raundą – reikia veikti. Kai pradėjome apkalinėti silpniausias namo vietas bei apkamšinėti langus – išgirdome kaimynų pagalbos šauksmą. Uragano metu išdužo visi jų namo langai, tad jie buvo priversti slėptis po namu esančioje vandens saugykloje. Apsemti iki kaklų ten išbuvo kelias valandas. Po kelių minučių pas mus atbėgo ir dar viena porelė, kurie apimti siaubo prašė pasilikti su mumis.
Po maždaug pusvalandžio ramybės pajutome, kad monstras grįžta. Mikliai nešėme kūdašių į namus. Iš septynių mūsų jau buvo penkiolika, visi pabalę ir išsigandę. Visiems buvo aišku, kad antras raundas bus daug stipresnis, tikra kova tarp gyvenimo ir mirties, nes viskas aplinkui kybojo ant plauko. Namai išjudinti iki pamatų, tad niekas negalėjo žinoti, kiek dar reikia, kad skristume su visomis sienomis į viršų.
Anot visų, antra uragano banga buvo stipresnė, bet man asmeniškai ją išgyventi jau buvo lengviau. Lauke buvo šviesu, namuose buvo daugiau žmonių, kas pridėjo jaukumo kiek tokioje situacijoje tai buvo įmanoma. Tiek fiziškai, tiek emociškai, jaučiausi išdarkyta ir tiesą pasakius, viskas jau buvo dzin. Nebesinorėjo kovoti. Nebenorėjau nieko. Smegenys nebedirbo, kūnas pavargo ir, ačiū dievui, nustojo virpėti, žarnos stojo į vietas. Atrodė, kad blogiau būti tiesiog negali.
7:00 val. išsikankinę visi nulūžome – kas ant kėdžių, lovų ar žemės, bet visi užmigome…
9:00 val. atsikeli ir realybė – viskas nusiaubta. Nuo ko pradėti? Ką daryti? Kur eiti? Elektros nėra, ryšio nėra, vandens nėra, dujų nėra, net tualeto negali nuleisti… Vienintelis dalykas, kurį supranti – monstras paliko tave gyvą. Monstro nebėra. Esi gyvas po stipriausio Atlanto vandenyne siautėjusio uragano.
Chaosas.

Niekas kol kas nepanikuoja dėl materialinių nuostolių, nes visų svarbiausia yra žmonės. Visi nerimauja dėl artimųjų bei draugų gyvenančių saloje. Mes patys suvokiam, kad esame gyvi ir ankščiau ar vėliau pranešime pasauliui, bet baisiausia, kad keliai nepravažiuojami, ryšys neveikia, todėl nežinome, ar visi saloje esantys draugai ar šeimos nariai yra gyvi…
Laikas slinko, o nežinomybė dar labiau vargino.
Mūsų laimei, praėjus 30 valandų po uragano į kiemą atbėgo kaimynas, ir pranešė, kad saloje vienoje vietoje veikia ryšys. Greitai visi šokome į mašiną ir važiavome į minėtąją vietą. Tai buvo pirmas išvažiavimas iš kiemo po uragano, todėl vienas po kito slenkantys vaizdai šokiravo ir spaudė širdį… Sala tapo neatpažįstama. Nuniokota, pilka ir negyva. Nei vieno žalio lapelio tarytum po didžiausio gaisro. Viskas apversta aukštyn kojomis. Jautiesi lyg filme ir vis dar stebiesi, kad šitas žvėris, sudraskęs visą salą į šipulius, paliko tave gyvą.

Galiausiai nusigavome į vietą, kurioje ryšys šiaip ne taip veikė. Kad ir kaip norėjosi greičiau pranešti šeimoms, kad esame gyvi ir sveiki, bet pirmiausiai puolėme žiūrėti prognozes apie kitą artėjantį uraganą Jose. Po tokio išgyvenimo mažiausiai ko norėjosi – tai patirti dar vieną uraganą, todėl patikrinę, kad jis turi būti gerokai silpnesnis, nurimome. Pagaliau atėjo emocionaliausia išbandymo dalis.

Išgirdusi artimųjų balsus pirmą kartą patrūkau, nebegalėjau sulaikyti ašarų, verkiau kaip mažas vaikas pasikūkčiodama, nes niekada gyvenime nesijaučiau tokia sutrikusi sakydama “mama, broli, tėti, aš gyva ir sveika”. Tas žodis gyva reiškė tiek daug… Norėjosi pasakyti kaip labai juos myliu ir kaip noriu dabar apkabinti, bet žodžiai strigo gerklėje, net nežinau, ką jiems pasakojau. Svarbiausia buvo nutraukti 30 valandų tylą. Juk visi esantys Europoje ir laukiantys žinių iš mūsų, išgyveno uraganą Irma savaip, bet su lygiai tokiu pačiu siaubu.
Niekada niekada niekada nenorėčiau to dar kartą išgyventi už bet kokius pasaulio pinigus ir nenorėčiau, kad mano šeima ar draugai tai patirtų. Tai nėra nuotykis, dėl kurio gali didžiuotis. Tai yra labai plonytė riba tarp gyvenimo ir mirties. Aš tikrai galvojau, kad visi mirsim.
Tik uragano metu supratau, kas yra baimė, o baimė tikrai nėra per kambary lekiantis voras…

——–
Kiek vėliau po uragano sužinojome, kad uraganas Irma buvo fiksuotas kaip stipriausias kada nors Atlanto vandenyne siautėjęs uraganas, kurio vidutinis greitis siekė 285 km per valandą, o vėjo gūsiai siekė net 350 km per valandą greitį. Todėl po šio uragano norima įvesti naują – šeštą kategoriją, nes manoma, kad tokie uraganai kartosis…

Linkėjimai,

Beatričė