Esu tikra, kad visi anykštėnai yra girdėję apie raudonplaukę lietuvių kalbos mokytoją, kuri mokė ir mane (su pagarba vardo ir pavardės neminėsiu). Ji garsėjo savo griežtumu, pamokų metu buvo laikomasi geležinės tvarkos – galėdavai girdėti, kaip musė skrenda. Todėl man net dvyliktoje klasėje sukdavo pilvą prieš jos pamokas, o visai neseniai dar ir sapne košmaras apie lietuvių kalbos pamoką aplankė. Mano manymu, tas griežtumas kai kuriais atvejais peržengdavo ribas, tačiau tenka pripažinti ir tai, kad mokytojos disciplina pasiteisino – indėlis į mūsų išsilavinimą yra didžiulis ir neginčijamas. 

Kai baigiau finansų ekonomikos studijas isidarbinau ryšių su visuomene agentūroje, kurioje vienas iš pagrindinių įgūdžių privalėjo būti rašymas, t. y. gebėjimas laviruoti kalba, dirbant su įvairiais prekės ženklais. Kaip dabar atsimenu tą dieną, kai manęs paprašė parašyti pirmąjį pranešimą spaudai… Galvojau, ai, taigi čia labai paprasta, juk mokykloje rašiau tiek daug rašinių įvairiausiomis temomis. Realybė buvo kitokia. Mokykloje išmokau rašyti ilgais, klaidžiais it labirintai sakiniais, pavyzdžiui: „sukrečiančio gyvenimo prasmės siūlais apraizgyta tikrovė atspindi jausmų suirutės baigtį, kurią išprovokavo tragiškos meilės įtaigi jausmų lavina, apipinta tauriausių širdelės dūžių“. Nenuostabu, kad nusiuntus pirmąjį juodraštį, atgalios gavau tekstą, kuriame buvo daugiau raudonos nei juodos spalvos (o po to dar ir daug ašarų).

Pradžioje nemokėjau mokykloje įgytų žinių pritaikyti agentūros darbuose, dariau labai daug klaidų, nes nesupratau, kaip turi atrodyti pranešimas spaudai ar straipsnis. Tačiau kolegos šiuo klausimu turėjo labai daug kantrybės, skyrė man laiko, taisė, mokino, pykosi, o kartais ir nusijuokdavo iš mano „meninių“ sakinių (žinau, kad man išėjus iš agentūros, dar porą metų sklandė viena sparnuota citata iš manojo pranešimo klientui apie „meną” virtuvėje). Palaipsniuj, rašant vis daugiau ir daugiau, praktiniai rašymo įgūdžiai gerėjo, pamažu atėjo supratimas, koks turi būti pranešimas ar straipsnis, bet, reikia pripažinti, kad tikrai netapau geriausia rašytoja.

Išėjus iš agentūros noras rašyti nedingo. Vis galvojau, kur ir kaip galėčiau save realizuoti, ką galėčiau sukurti, kad manęs niekas nevaržytų – galėčiau rašyti be jokių taisyklių. Ir taip atėjo ta diena, kai nusprendžiau viską metusi keliauti su vienu lagaminu gyventi į Švento Bartolomėjaus salą, Karibuose. O ten jau kūnas gavo daug vitamino D, smegenys atsipalaidavo ir visai netikėtai, bet labai lauktai, gimė mano svajonė – blog’as „197 dienos”.

Žinau, kad marketingistai sakys, jog mano sukurtas blogas neneša vienos bendros žinutės, bet kuriant jį mano vienintelė strategija buvo turėti platformą, kurioje galėčiau rašyti tai, ką aš noriu, kada noriu ir kiek noriu visiškai savęs neforsuojant. Pradėjusi nuo gyvenimo Karibuose, vėliau istoriją tęsiau apie išgyventus uraganus, darbus, keliones. O dabar noras linksta blog’o tematiką kreipti į profesinę pusę. Ir kas sakė, kad tai blogai? Juk tai blog’as apie mane, apie mano gyvenimo kelionę. Matydama nemažą skaitytojų srautą, jaučiuosi labai laiminga. Galiausiai tai yra mano savirealizacijos kampelis, kuriame nėra taisyklių, o vienintelė strategija  – būti įkvėptai gyvenimo, kurį susikuriu pati aplink save. 

—-

Ir pabaigai populiariausi blog’o raktažodžiai:

197dienos, uraganai Karibuose, Švento Bartolomėjaus sala, Švento Martyno sala, uraganas Irma, uraganų sezonas karibuose, kada būna uraganai, nosies operacija, Kęstutis Maslauskas, nosies plastika, gyvenimas jachtoje, ir velnias dėvi prada, tinder simpatija, kelionės su jachta, tinder istorija.

Linkėjimai,

Beatričė