Gana nemažai teigiamų atsiliepimų apie šviesų festivalį Pakruojo dvare jau girdėjau pernai (tačiau net negaliu pasakyti, kodėl praeitais metais ten neapsilankiau), tad šiemet, gavusi kvietimą atvykti į minėtą festivalį ir apsistoti toje pačioje teritorijoje esančiame dvare, net nesuabejojau. Kartu su Arnu esam labai smalsūs ir kiekvieną savaitgalį prasukam nemažai kilometrų lankydamiesi įvairiausiose vietose, tad savaitgalis dvare su daugybe pramogų ir niekada nematytais žibintais skambėjo puikiai.

Tiesa, planuodami savaitgalį, galvojome, kad festivaliui reikės skirti vos valandą – juk apeisi ratą ir psio. Laimei, draugė mus perspėjo iš anksto, kad žibintų festivaliui reikia numatyti mažiausiai 3 valandas. Ji buvo neteisi – mums reikėjo keturių.

Pirmiausiai atsidūrus festivalio zonoje pasijaučiau kaip prieš 15 metų Disneilende Paryžiuje – aplink šurmuliuojanti mugė, ore sklindantis cinamono ir karšto vyno kvapas, pabiręs mažas sluoksnis sniego, besišypsantys žmonės, fone skambanti rytų muzika ir įspūdingo dydžio, pačių ryškiausių spalvų tonų žibintai, didingai apšviestas dvaras, kuriame nakvosime. Aš, kaip mažas vaikas, norėjau pasileisti į visas puses, tad vargšas Arnas vos spėjo mane gaudyti. 

Festivalio zonoje buvo tikrai daug veiklų. Pirmiausiai, žinoma, pats fotografavimasis prie žibintų, tiksliau, prie kiekvieno iš jų, nes atrodė, kad vienas už kitą geresni ir norėjosi įsiamžinti visur! Manau pirmą kartą gyvenime mačiau TIEK daug besifotografuojančių įvairaus amžiaus žmonių. Antra, čia buvo įvairiausių veiklų – buvo galima užsukti į siuvimo ateljė, pas parfumerę, dalyvauti įvairių skonių alaus ar stipresnio gėrimo degustacijose, paragauti tradicinio kinų maisto ar užsirašyti į ekskursiją po dvarą. O galiausiai juk galima netgi pasirūpinti ir kalėdinėmis dovanomis, nes yra daug prekybininkų, kurie siūlo įvairiausių dalykų: nuo maisto iki įvairių rankdarbių. Mes spėjom visur, išskyrus alaus ir degtinės degustaciją. 

Kadangi nakvojome festivalio zonoje esančiame Pakruojo dvare, tad nusprendėme, kad mums būtina nueiti ir į ekskursiją apie dvaro istoriją. Įdomus faktas, kad jos metu sužinojome, kad mums atiteko ypatingas kambarys. Senais dvaro laikais šiame kambaryje bajoraitės gimdydavo, tad kalbama, kad čia naktį vaidenasi ir girdisi vaikų verksmas. Mano fantazija laki, tad jau galite tik įsivaizduoti, kaip man sekės užmigti. Anaiptol, turiu visus nuvilti – ten nesivaidena. Vienintelis dalykas, ką girdėjome ryte, tai gretimame kambaryje apsistojusios šeimos vaikų balsus. 

IMG_20191130_174300-01

Be visos išgirstos istorijos apie dvaro atsiradimą, pats dvaro pastatas atkurtas nepriekaištingai. Įėję į savo kambarį ir pamatę interjerą nuoširdžiai nustebome, nes niekada dar nesam buvę tokiame viešbutyje. Kiekviena detalė atrodė apgalvota, kiekviena smulkmena išpildyta net iki „prigesinto“ senoviško apšvietimo. Ištiesų, viskas primininė gidės pasakojimus ir leido nusikelti į bajorų laikus, kad ir kaip keistai tai skambėtų.

Atsikėlę ryte skaniai ir gausiai papusryčiavę senojoje dvaro virtuvėje, dar kartą apžiūrėjom žibintus, kurie dienos šviesoje atsiskleidė dar kitu kampu ir pasikrovę gerų emocijų važiavom namo. Kažkokia neįtikėtinai gera aura sklandė ore, tad Arnui kelis kartus sakiau, kad čia dar būtinai sugrįšim. 

Linkėjimai,

Beatričė