I DALIS

Niekada nesupratau, kodėl žmonės nemėgsta savo gimtadienių ir niekada nesistengsiu to suprasti, nes man gimtadienis yra mėgstamiausia diena metuose. Ir tai visai ne apie dovanas ar kažkokį perdėtą dėmesį.

Jeigu peržiūrėtumėte mano paskutinių dešimties metų gimtadienių nuotraukas (kiekvienais metais darydavom tradicinę nuotrauką ant tų pačių supynių, tame pačiame Anykščių sode) pamatytumėte, kad apie 50 procentų gimtadienyje esančių žmonių vis dar yra tie patys. Kai kurie atsiradę, nes gražiai dalindavosi soske, bet didžioji dalis iš mokyklos ir studijų metų, kai labiausiai buvom priėdę velnių. Be jokių išimčių su visais jais turiu istorijų ir nuotykių – pirmos cigaretės, pirmas auklėtojos prigavimas geriant sidrą, pirmi dvigubi pasimatymai, tūsai nežinant tėvams, pabėgimai iš pamokų, o vėliau ir paskaitų, pirmosios vestuvės, t.t. Žodžiu, kaip ir visi normalūs jauni žmonės – pridarėm daug zbitkų ir kuo “didesni” daromės, tuo smagiau atsiminti visas tas istorijas – o atsimeni kaip buvo mūsų laikais! Iš tikrųjų, tas istorijas dar kuriam.

Žinoma, su amžium vis sunkiau tuos zbitkininkus suburti į vieną krūvą, tačiau gimtadienis tampa puikia dingstimi. Per tiek metų draugai jau žino, kad paskutinis gegužės savaitgalis tradiciškai bus Anykščiuose, mūsų sodyboje – taip buvo ir šiemet. Į “Beatričės vienos dienos festivalį” susirinko daugiau nei 30 mano mylimiausių draugų. Diena buvo tikrai labai įdomi – sporto varžybos, protmūšis, torto valgymas, vėliau žaidėm kvadratą, mafiją, o be to, daug bendravom, juokavom, draugiškai lazdavojom vieni kitus, dalinomės istorijomis. Galėčiau pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių gimtadienių per visus nugyventus metus!

Bet žinot, geriausias faktas iš visų tų tradicija tapusių susibūrimų per mano gimtadienį, kad visi mano draugai jau tapo draugais vieni kitiems. Man nėra nieko smagiau kaip kad vieni draugai parašo, kad sutiko mieste mano kitus draugus ir jie kartu išgėrė alaus, kad vieni su kitais bendrauja darbo klausimais, atsiunčia selfį iš kokių nors bendrų varžybų, t.t. Jaučiuosi aplink save subūrusi įdomių, charizmatiškų, labai draugiškų ir protingų žmonių, todėl man atrodo, kad į mano gimtadienį jie važiuoja ne tik dėl manęs, o ir dėl geros kompanijos. Ir tai mane džiugina labiausiai! Kartą į metus turiu progą juos visus matyti vienoje vietoje ir tai yra mano gimtadienis!

II DALIS

Nežinau kaip jums, bet su kiekvienu gimtadieniu man įdomu pasidaryti tam tikrą savo profesinės gyvenimo dalies analizę, kuri labai puikiai atskleidžia, ar esu “užmigus”, ar tinkamai siekiu savo tikslų. Praeiti metai buvo tokie:

  • 4 pranešimai. Kažkam tai mažas skaičius, o man tai didžiausias praeitų metų pasiekimas. Viešas kalbėjimas visą gyvenimą man buvo didžiausias “kirvis”, tad vien už tą faktą, kad sugebėjau per metus perskaityti 4 pranešimus (didžiausia auditorija – 150 žmonių) galėčiau kabinti sau medalį. Laimėjau prieš save.
  • Blogas. Nors pernai rašiau pakankamai mažai, tačiau skaitytojų auditorija augo (žinoma, sąsaja yra su mano sparčiai augančių socialinių tinklų sekėjų skaičiumi). Visai sėkmingu blogo rašymu laikau tai, kad didžiausias naujienų portalas Lietuvoje – Delfi.lt panoro dalintis mano turiniu savo portale.
  • Darbas su Agne Jagelavičiūte. Pernai gimtadienio proga pasidovanojau sau sprendimą dirbti su Agne ir prabėgus metams galiu pasakyti, kad tai buvo vienas geresnių sprendimų mano karjeroje. Kontaktų knygelė pasipildė šimtais naudingų kontaktų, krizių valdymas aukščiausiu pilotažu, labai daug įdomių projektų (iki fenomenalių, kai per valandą viskas yra sold out), socialinių tinklų reklamų analizė, raudonas kilimas, prieiga prie žinomų Lietuvos žmonių. Iš esmės darbas 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą, bet kartu laisvė planuotis ir dirbti kur nori, kada nori, be jokių apribojimų, kad pirmadienis – būtina darbo diena, o išeiginių turi tik 25 dienas per metus.
  • Socialiniai tinklai. Praeitus savo gyvenimo metus pradėjau su 1000 sekėjų Instagram paskyroje, o užbaigiau su 16,400 sekėjų. Neabejotinai, prie to prisidėjo darbas su Agne. Nebūčiau to įvardinus pasiekimu, jeigu nebūčiau sugebėjusi monetizuoti savo paskyros ir kai kažkada tai atrodė tik žaidimas, dabar yra darbo dalis, kuri tiesa pasakius, vargina labiausiai iš visų darbų. Niekada nesupratau iki tol nesupratau, ką reiškia atsakyti apie 50 žinučių per dieną nepažįstamiems žmonėms ir bijau net pagalvoti, ką daro žmonės, kurie jų gauna tūkstančiais per dieną.

Turiu idėjų, norų ir planų dėl karjeros šiems gyvenimo metais, bet kol kas apie juos kalbėti anksti. Esu tik pasižadėjusi daugiau skaityti knygų, nuo rugsėjo mėnesio eiti į anglų kalbos kursus ir daugiau prisėsti prie blogo – pagaliau reikėtų monetizuoti ir jį, nors tam tikra prasme – jis man atidirbo jau labai daug.

61464450_828382610860215_3840430237049421824_n (1)

Linkėjimai,

Beatričė