Įžangos čia nelabai ir reikia, tiesiog papasakosiu step by step.

Klinikos ir gydytojo pasirinkimas. Daugelis tam skiria daug laiko, o mano apsisprendimas įvyko natūraliai. Instagrame seku blogerę @gabrielegz, kuri rudenį pasidarė nosies plastiką pas gyd. Kęstutį Maslauską – jos atsiliepimai apie kliniką ir gydytoją buvo tik teigiami, tad dar “pasiguglinau”, paskaičiau įvairiuose forumuose, pasižiūrėjau gydytojo darbus ir nusprendžiau nueiti į konsultaciją. Užteko 20 min. pokalbio, kad neliktų jokių abejonių – noriu operuotis pas šį daktarą: ramus, užtikrintas, to man ir užteko. Pokalbio pradžioje jis bandė mane atkalbėti nuo operacijos, bet, panašu, kad tai buvo psichologinis testas, norint patikrinti, ar tikrai esu pasiruošusi šiam žingsniui. Manipuliacijai nesuveikus iškart po konsultacijos užsirašiau operacijai. Nuosprendis – sausio 14-a diena (vėliau pasiūlė operaciją keliomis dienomis anksčiau – sausio 11 d., ir tai tik palengvino laukimo kančias).

Pasiruošimas: ką vežtis į ligoninę? Čia kaip ir prieš uraganą – nežinai ko tikėtis ir kokių daiktų prireiks. Klinikos darbuotojai patikino, kad VISKĄ, ko reikės, DUOS, bet aš vos tilpau į kuprinę iš kurios NIEKO neišsitraukiau. „Grožio chirurgija“, sakydama, NIEKO NEREIKIA PASIIMTI, tą mintį ir turėjo  – davė šlepetes, chalatą, dantų šepetėlį, pastą, vaistų (ir migdomųjų nakčiai), vandens, maisto, ir net kavos mano svečiams, o man paklausus labai rimto klausimo „O ką man reiks valgyt, jeigu norėsiu naktį?“ atnešė jogurtą ir paliko. Negana to, važiuojant namo sudėjo lauknešėlį: visus reikalingus vaistus, purškalus, primintukus. Šiuo atveju, duočiau 11 balų iš 10. Nemeluoju.

Operacija. Prieš operaciją atėjo anesteziologas. Ir čia buvo vienas baisesnių gyvenimo pokalbių.

A: Beatriče, išsižiokit (išsižioju). O, gerai lįs.

B: KAS GERAI LĮS?  (Caps lock emocijai išreikšti)

A: Vamzdeliai.

B: KOKIE DAR VAMZDELIAI? (širdis kalatojasi)

A: Operacijos metu kvėpuoti per nosį negalėsite, tad per gerklę bus kišami vamzdeliai iki…

B: Ne neee, aš jau nebenoriu daugiau žinoti…

A: Reikia, nes po operacijos gali skaudėti gerklę, todėl turite žinoti, kas jums bus daroma ir kodėl skauda.

Galit bandyt įsivaizduot, kaip priėmiau šį faktą, jeigu prieš du metus atėjus pas šeimos gydytoją dėl gripo neleidau kišti medinės lentelės gerklei apžiūrėti ir apsiverkiau… Užbėgant įvykiams už akių – nieko tie vamzdeliai nepadarė ir man nieko neskaudėjo.

Bet po šios šokiruojančios žinios sulaukiau geresnių priešoperacinių gyvenimo minučių – atėjo seselė ir suleido jų profesine kalba taip vadinamos “šampės”. Dingo baimė, viskas aplink sulėtėjo, pasidarė visai smagu ir džiugu, tad savos kojos, nors ir apsunkusios, nunešė linksmu žingsneliu į operacinę. Atėjus į egzekucijų vietą grojo žiemos pop hitą ONE KISS IS ALL IT TAKES, kas tikrai prajuokino, bet keisčiausias jausmas buvo ne klausytis grojančio Radiocentro OPERACINĖJE, o savo noru gultis ant operacinio stalo. Operacija truko apie 2 valandas.

Reanimacija. Daugelis bijo atsikelti po operacijos dėl kartais neprognozuojamos būsenos ir veiksmų, bet aš nebūčiau aš…  Atsikėliau ir visiems praeinantiems pro reanimacijos durų langelį mojavau kaip išprotėjusi, o atėjus pirmai seselei, velniai žino kodėl, prašiau sulašinti lašiukų į akis – nei man jas skaudėjo, nei ką, bet prašiau. Žodžiu, norai ir veiksmai, kaip įprasta po narkozės, dar buvo neadekvatūs. Tik puikiai pamenu pokalbį su plastikos gydytoju, kai jis užėjo:

G: Beatriče, mes taip nesitarėm prieš operaciją, bet operacijos metu sumažinome ir šnerves. Ar gerai?

B: Hmm… (ta prasme, aš guliu reanimacijoje jau sumažintomis šnervėmis!). Aš jumis pasitikiu! (šiuo atveju – tikrai pasitikėjau gydytojo sprendimu, o ir kelio atgal nebuvo).

Reanimacijoje pagulėjau valandą, tada stojausi ant savo kojų ir grįžau į palatą.

Pirma diena. Grįžus į palatą pamačiau savo juodas akis – iškart buvo aišku, kad aš iš tų, kurie parodys visas pasaulio spalvas ant savo veido. Laukiau skausmo, bet jis nesirodė. Jutau tik daug nemalonių pojūčių – kvėpuoti per nosį negali, tad kvėpuoji per burną, dėlto tavo burna sausa kaip Sacharos dykuma: siurbi vandenį per šiaudelį kas kelias minutes, ant lūpų renkasi kraujo krešuliukai, nuolat gurki kraują, spjaudaisi krauju. Potyriai ne patys maloniausi, bet nėra taip jau blogai, jeigu praėjus 3 valandoms po operacijos kerti mėsą, tiesa?

Pirmą naktį suleidžia migdomųjų – kad miegotum kaip angelas, nes be jų, miegoti 80-ies laipsnių kampu, nekvėpuojant per nosį, išdžiūvusia gerkle ir su kraujais burnoje būtų rimtas iššūkis. Ryte suleidžia vaistų nuo tinimo ir padaro veido masažą, nes atrodai kaip burundukas. O tada jau ateina baisiausiai forumiukų tipo moterų išpiarinta procedūra – tamponų traukimas iš nosies. Tai tikrai nemaloniausia procedūra, kurią man kada nors kas nors yra darę (jausmas kaip trauktų smegenis iš galvos), BET tai trunka vos pusę minutės, tad net nespėji suprasti, kad jau VSIO. Po šios procedūros paleidžia namo.

Pamenu, važiuojam magistrale Kaunas–Vilnius, o aš verkiu pusę kelio. Matyt, tuomet emociškai viskas atslūgo.

Gydymas namuose. Kaip sakoma, namuose gydo net ir sienos.

Pirmas kelias dienas man kilo temperatūra iki 37,5, vis dar spjaudžiausi krauju, burna džiūvo… Bet visų blogiausia buvo miegas. Aš nelaukdavau nakties, nes žinojau, kad vėl ateina kančių metas. Miegodavau vos po kelias valandas – negalėjau įprasti miegoti ant nugaros 60-ies laipsnių kampu, keldavausi apie 20 kartų dėl išsausėjusios burnos, ir nuo gulėjimo skaudėjo jau visą kūną. Nepaisant visko, po trijų dienų jau sėdau prie kompiuterio ir dirbau.

Po 10-ies dienų atėjo svarbiausia akimirka – važiavau nusiimti įtvarų ir pirmą kartą išvysti savo naują nosį. Širdis drebėjo dar stipriau nei prieš operaciją: o kas, jeigu man nepatiks naujoji nosis, jeigu nesijausiu savimi? Žinoma, prieš didžiąją akimirką dar laukė siūlų traukimas – foriumiukų bobelės buvo prigąsdinusios, kad tikrai SKAUDĖS, tai mini panika vėl buvo užklupusi. Pamačiau gydytoją su delno ilgio pincetu ir užsimerkiau, galvojau, kad dabar tai „šakės“. Vėl laukiau skausmo, bet jo nebuvo. Net nesupratau, kada jis man ištraukė tuos siūlus. O tada nuėmė įtvarą, visus pleistrus ir liepė pasižiūrėti į veidrodį…

Išreikšti tuo metu užplūdusių emocijų aš nerasiu žodžių, bet puikiai atsimenu pirmą savo komentarą – jūs man padarėte holivudinę nosį! Mačiau idealiai tiesią nosį, kuri atrodo visada su manimi ir buvo. Iš to džiaugsmo šokau apkabinti gydytoją ir jaučiausi labai labai laiminga!

Po įtvaro nuėmimo praėjus savaitei jau keliavau pas kosmetologę, kuri padarė veido valymą (išskyrus nosį). Galite tik įsivaizduoti, kaip atrodo veido oda, išbuvusi 10 dienų su nekeistais pleistrais, o apie niežėjimą geriau net nepasakosiu. Dabar, praėjus daugiau nei mėnesiui po operacijos, veido oda atsistatė, tapo normalios būklės, kaip ir buvo prieš tai. Gal net geriau.

O kas dabar? Iki balandžio mėnesio negaliu nešioti akinių, užsiimti sportu ar bet kokia kita aktyvesne veikla bei nepargriūti ant nosies. Gydytojas sakė, kad vasarą jau galėsiu „wakeboardinti“ ant lentos ir tėkštis veidu į vandenį! Man tai nėra labai lengva, bet VERTA kentėti.

To sum up. Jeigu dėl kokios nors priežasties reikėtų kartoti šią operaciją – LAISVAI. Nebuvo nieko baisaus, ko negalima ištverti, visiškai neskaudėjo ir nebeskaudės. Jeigu aš, MIS PANIKA, tai sakau – patikėkit, tai tikrai teisybė. Ir visiems palinkėsiu – neskaitykite kvailų forumų, neklausykite perdėti linkusių žmonių (tinka bet kokiais klausimais), nes dažnai jie sukuria iškreiptą vaizdą, dėl kurio gali nukentėti jūsų sprendimai.

Spalvų metamorfozės.

52596355_2001545193479996_6486089229066567680_n

Rezultatas PRIEŠ (apačioje) – PO (viršuje).

51223804_562710497539589_3219848307916406784_n

Beatričė