Mano nosies istorija prasidėjo vaikystėje, kieme – tada, kai pirmieji vaikai pradėjo svaidyti antikomplimentus mano nosies link. Tas pats ir darželyje, po to – mokykloje, kiek mažiau universitete ar bet kur „už sienų“. Visi tie komentarai – tavo nosis baisi, ilga, kokia kupra, atrodai kaip ragana (ir panašiai) – krito kaip akmenėliai į širdį. Ties pirmais komentarais pradėjau žiūrėti į veidrodį ir lyginti savo nosį su kitais. Ne kartą verkiau į pagalvę, nenorėjau eiti į šokius mokykloje, bet niekada apie tai nekalbėjau. Buvau kieta mergaitė, kuri tiek darželyje, tiek mokykloje būdavo prie šūstresnių vaikų chebros: visada drąsi, aktyvi, energinga ir mėgstama žmonių (bet tikrai ne visų!), tad, manau, tai iš tiesų mane ir gelbėdavo nuo didelių patyčių. Tačiau kad ir kaip bebūtų, kad ir koks stiprus būtum, žodis – ne žvirblis: užtenka pasakyti vieną kartą ir tai gali sužeisti širdį labai ilgam laikui.

Jei ne pirmieji žmonių komentarai, aš niekada nebūčiau pradėjusi galvoti, kad mano nosis – kitokia, negraži. Niekada nebūčiau mąsčiusi, kaip ją užmaskuoti, niekada nebūčiau lyginusi su kitų, o ir niekada nebūčiau priėjusi prie plastinės operacijos temos. Iš esmės, žmonės pakurstė ugnį, o aš turėjau dvi galimybes: arba su tuo susigyventi, arba ne. Bet aš – iš tų pastarųjų. 27 gyvenimo metus gyvenau su kompleksu ir visada bijojau apie tai kalbėti, bijojau apie tai svajoti, kol galiausiai NORAS tapo didesnis už baimę.

Lūžis įvyko tada, kai su Agne važiavome darbo reikalais į vieną grožio chirurgijos kliniką – turėjome pasikalbėti apie reklamą klinikai. Aš visą laiką muisčiausi, jaučiausi neįprastai nepatogiai ir nelabai norėjau veltis į pokalbį. Agnė tai pajuto, todėl kai išėjom, paklausė, kas man yra. O aš negalėjau kalbėti, man tai buvo tabu, tad išlemenau vos kelis sakinius. Po kurio laiko vėl apie tai pasikalbėjom – ji buvo pirmas žmogus, kuris man padėjo suprasti, kad aš nesu blogas žmogus vien dėl to, kad noriu atsikratyti savo komplekso. Aš – ta pati Beatričė su savo vertybėmis, kuri nori pasiimti iš gyvenimo viską, tik veltui apsikraunu sau galvą: O KĄ PASAKYS KITI, tie – heiteriai, kurie po penkių minučių vis vien viską pamirš. Ji mane prakalbino ir išmokė apie tai kalbėtis.

Ir, kaip sakoma, niekas nevyksta veltui – kartais aplinkybės tiesiog susidėlioja tavo naudai.

Po kelių mėnesių instagrame pamačiau, kad žymi blogerė, kurią jau ilgą laiką seku, pasidarė nosies operaciją. Instinktyviai jai parašiau, nesitikėdama nieko, bet ji, ką tik buvusi mano kailyje, puikiai mane suprato ir atsakė į visus klausimus nuo A iki Z. Taip jau sutapo, kad po kurio laiko operaciją darėsi ir mano draugė – ji taip pat atlaikė mano tardymą: nuo to, ką rengtis į operacinę, iki ar SKAUDĖS. Įkvėpta šių dviejų merginų istorijų pajutau, kad reikia VEIKTI – ir reikia VEIKTI nedelsiant.

Užsirašiau į konsultaciją – verkiau, važiavau po operacijos namo – verkiau. Ne dėl to, kad savęs gailėčiau, o dėl to, kad buvau laiminga. Didžiavausi savimi, nes, būdama didžiausia pasaulio panikuotoja ir skausmo bailė (kuri daktarui net negali parodyti gerklės), iškėliau savo norą aukščiau baimės!  

Savo istorija instagrame nusprendžiau dalytis, kad įkvėpčiau žmones drąsos gyventi dėl savęs. Pagaliau spjauti į KĄ PASAKYS KITI ir ne tik blevyzgavoti MES GYVENAM TIK KARTĄ, bet ir iš tikrųjų gyventi TĄ VIENĄ KARTĄ – gyventi dėl savo laimės, dėl savo svajonių bei išmokti kalbėtis apie kompleksus ir ypač – plastines operacijas. Plastinės operacijos nepadaro mūsų blogesniais žmonėmis. Tai neturi būti tabu ir vertinama kritiškai. Žinoma, viskam yra ribos, bet kur kas baisesnė riba yra tarp žmonių, kurie nenori būti supratingi.

Ir pabaigai galiu pasakyti, kad mano istorija sulaukė labai didelio dėmesio instagrame – gavau daugiau nei 500 žinučių, pusė jų buvo iš moterų, kurios, lygiai kaip ir aš prieš tai, BIJO – bijo, ką jūs visi pasakysit, jeigu jos pasikeis. Ar tai normalu, kad žmonės gali tave teisti dėl to, kad tu nori save mylėti labiau? Ar tai normalu, kad žmonės negali kalbėtis su artimaisiais intymiomis ir ne visada patogiomis temomis? Prisidėkite į šių metų darbų sąrašą ne tai, kad svarbu užsidirbti keliais šimtais daugiau eurų, o kad išklausytumėte nors vieną žmogų. Pasaulis nuo to tikrai taps gražesnis. Bent jau vieno žmogaus – tai tikrai.

Ir ačiū tiems, kuriems nepatiko mano nosis – jūs tikrai laimėjote mūšį, bet ne karą. 🙂

P. S. kitame įraše daugiau papasakosiu apie pačios operacijos niuansus!

 

Linkėjimai,

Beatričė